tekstai.lt

Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika: Vincas Mykolaitis-Putinas (1982)

b_100_159_16777215_0___images_iliustracijos_2014_virselis_XXa-lietuviu-lyrika.jpgSimbolistinį lietuvių eilėraštį galutinai suformavo V. Mykolaitis-Putinas, suteikęs jam panašią emocinės su­gestijos ir literatūrinės reglamentacijos galią, kokią tu­rėjo nacionalinio judėjimo laikotarpiu Maironio eilėraš­tis. Jis sujungė daugiaprasmę simboliką su intymia ir kritiška autoanalize, o spindintį idealo brūkšnį su dra­matiška refleksija, užbaigdamas lietuvių lyrikos persi­orientavimą nuo aprašinėjimo ir didaktikos į žmogišku­mo problematiką. Tolimas literatūriniams maištams, formos avantiūroms, mados blizgesiui, V. Mykolaitis-Putinas nepastebimai įvykdė gilų perversmą lietuvių poeti­nėje kultūroje, pritaikydamas ją prie savo amžiaus dra­matiškos įtampos.

Išspausdinęs pirmuosius eilėraščius 1911 m., pačiame literatūrinių kovų įkarštyje (realizmas ar modernizmas?), V. Mykolaitis-Putinas pradžioj liko abejingas miglotiems lietuvių impresionizmo bei simbolizmo manifestams. Nei pritarė, nei atmetė. Jis stovėjo nuošaliai nuo įnirtingų atakų prieš pozityvizmo ir katalikiško dogmatizmo esteti­ką, į kurias ėjo J. Herbačiauskas, S. Čiurlionienė, K.Jur­gelionis, B. Sruoga. Siauri kultūriniai kunigų seminarijos horizontai („Gi pažinti įvairių meno kelių, praeities vai­siu ir dabarties obalsių neturėjau progos nė galimy­bės”), įgimtas drovumas, vengiantis išorinio bruzdesio, dvasios tolerancija, nepakenčiami bet kokio požiūrio ag­resijos, atskyrė jauną poetą nuo modernistų sambūrio (koks buvo „Pirmasis baras”), sulaikė nuo įpareigojančių deklaracijų ir privalomų naujovės standartų.

Jaunojo Putino eilėraščiai taip pat stovėjo atokiai nuo lyrikos perforacijos verpetų, ardančių vaizdo plastiką, aiškų minties brėžinį, tvirtą kompozicijos skeletą. Jo eilėraščio sandaros nepalietė emocinių šūksnių kaskados, nutrūktgalviški metaforų šuoliai, impresionistinė spalvų maišatis, punktyrinė vyksmo linija ir alogiška vaizdų jungtis. Ji tebebuvo tvirtai įaugusi į tradicines poetinio mąstymo formas. Tai žydra mažybinių priesagų, gležnų kreipinių, glostančių tonų ir švelnių spalvų banga („Pa­budai, gamtužėle, / šviesiaplaukio gegužio bučiuota, / Numylėta, šviesi, spinduliuota”), grakščiai ir vienodai siūbuojanti tvirtoje ritmo schemoje, paklusni idiliškai lie­tuvių lyrikos stilistikai. Tai žaisminga plastinių vaizdų slinktis, vos paliesta drovios emocinės interpretacijos, tyliai pasakojanti apie pasaulio harmoniją be jokių „aš” įsiterpimų („Pro tamsiai žalius lapus / Plaukia debesėlis. ,' Tyliai plaukia neskubus / Baltas debesėlis”), nulemta klasikinės rusų lyrikos tapybiškumo ir objektyvizuoto pasakojimo. Tai maironiška klausimų ir atsakymų strofa („Ar mums gi dejuoti ir keikti likimas / Vos žingsnį gyvenimo žengus taku? / Paliaukim!”), palenkta majes­totiškam mostui, valingai minties logikai, aiškiam kom­pozicijos sprendimui.

Šitos paprastos, tikslios, aiškios ir nusistovėjusios lie­tuvių poetinio mąstymo lytys jaunajam Putinui buvo gimtieji namai, kuriuose jis išaugo, nesi ruošdamas jų nei palikti, nei griauti. Jis niekada nesistengė ištrūkti iš tradicijos, prabilti tokiais žodžių deriniais, kokiais dar niekas nekalbėjo. Nebandė peršokti natūralios evoliuci­jos pakopų, užbėgti vienas pats toli į priekį, o kantriai laukdavo, kol visos literatūros kultūrinis brendimas sa­vaime pastūmės jį kitam žingsniui. Kompromiso princi­pas – „kaip gyvenimas stums, taip eisiu” – ir čia pasi­teisino: poetas nepatyrė jokio konflikto su vyraujančiu poetinio žodžio įstatymu, o tik jautriai pagaudavo men­kiausius jo pakitimus, uždarydavo juos tradicinėje eilu­tėje, kuri dėl to nuolatos atsinaujindavo. Lėta ir nuosaiki evoliucija, atsargiai įterpdama naują formos poslinkį į susigulėjusį tradicijų klodą, palaipsniui subrandindama tiek poeto dvasines galias, tiek skaitytojo sugebėjimą pagauti kitokį poetinės kalbos būdą, buvo pati vaisin­giausia jaunai lietuvių lyrikai. į

Tokia rami tradicinių formų metamorfozė, harmonin­gai jungianti pastovumą ir atsinaujinimą, ypač akivaizdi gamtos vaizdo, svarbiausios lietuviško eilėraščio domi­nantės, kaitoje. Pradžioj jaunojo Putino eilėraščiuose sau­lužėlė, debesėliai, rasos, žiedai, vyturio giesmė, vystan­tis medžio lapelis buvo tik vienaprasmiai konkrečių reiš­kinių pavadinimai, nuspalvinti tam tikru stebėtojo san­tykiu, kaip ir Z. Gėlės, L. Giros, K. Binkio kūryboje. Gamtos simbolinimas. pradėtas M. Gustaičio ir B. Sruo­gos, labai greitai pakeitė šio vaizdo sudėtį bei funkciją ir V. Mykolaičio-Putino lyrikoje. Ugi tol pavasario žie­das ar rytmečio rasa buvo užbaigta realybė, kurią poetas privalėjo tik atkurti. Dabar atsirado naujas stebėjimo rakursas – iš aukštai ir iš toli, atitrauktas nuo savos pa­tirties ir miniatiūrinės detalizacijos. Eilėraštyje „Rex”, parašytame 1914 m., matymo pozicija perkelta į visatos viršūnę, nuo kurios atsiveria didingas kosmoso peizažas, primenantis M. K. Čiurlionio tapybos vizijas. Vietoj žie­delių ir debesėlių – žvaigždės, jūra, žemė, dangaus skliau­tai. Tai monumentalių dydžių, begalinių plokštumų ir nesibaigiančių linijų vaizdas, reiškiantis milžiniškos erd­vės pojūtį, kuris nuo šiol darosi neatskiriama V. Myko­laičio-Putino poetinio suvokimo dalis.

 

Galingas ir didis valdau ašai žemę.

Skliautus mano sostas padangėse remia.

Minu briliantus, o čia prie vainiko

Man spindinčios žvaigždės pritiko.

Valdau ir gėriuosi pasaulio harmonija;

Čionai tamsiažydris dangus,

Ten mėlyna jūrų simfonija

Sūpuoja plačius margažiedžius laukus.

 

„Rex”

 

Pasikeitus gamtos horizontalėms, savaime keitėsi jos apšvietimas, o tuo pačiu ir spalvinė vaizdo gama. Vidur­dienio saulė, švietusi stačiai iš viršaus, pasislinko iš ze­nito, prigeso, ūmai nusileido: dabar ji tebuvo tik vienas iš degančių kosmoso krislų. Į žydrąjį eilėraščio interjerą, užlietą skaidrių spindulių pluoštais, skverbėsi šešėliai, prietema, tiršti ir šalti rūkai. Cikle „Be šviesiųjų minčių”, rašytame 1915 m., pirmą kartą visą lyrinį vyksmą apgau­bė naktis („Prabilo rudenio naktis, / Kraupi, siaubinga paslaptis, / Kur glūdi skausmas ir mirtis”), atverdama visai kitą matymo plotą. Pranyko smulkmenų spiečiai, zuję saulėtą vidurdienį. Tamsoje ištirpo daiktai. Liko tik virpantys siluetai – be veido ir spalvų, tik migloti šešė­lių kontūrai, kurių nepaliesi ranka. Viskas pasidarė ne­tikra ir neaišku, nes naktis – tai buvimo ir nebuvimo riba. „Visi daiktai kaip blankūs šešėliai / dvilypuojasi tavo regėjime, / ir tu nebežinai, / kokiu vardu juos va­dinti”. Nakties fone išbluko vizualinė plastika, kuri buvo audžiama iš saulės nutviekstų gamtos detalių. Sekdamas bėgančius šešėlius, piešinys neteko aiškios ir tikslios li­nijos, jo spalvos patamsėjo ir paniuro, jis pasidarė ne­apibrėžtas, slenkąs kažkur į tolumą ir nežinią. Nebebuvo aišku, kur baigiasi žemė ir prasideda žvaigždėtas skliau­tas, kur užgęsta realybės regėjimas ir prabyla vidurnak­čio kliedesys. Realių aplinkybių tinklas (kur, kada, ko­dėl?) suiro, ir psichologinis vyksmas persikėlė į sąlyginę plotmę, kur kiekvienas elementas vedė anapus empiri­nio patyrimo ir galėjo reikšti bet kurią prasmę, reika­lingą išgyvenimo logikai.

 

Išnykite, saulės niekingieji monai, –

Aš durų į šviesą daugiau nepraversiu:

Maištingoje laisvėj bekylančiai dvasiai

Per ankšta pasaulio šviesumo riboj.

Lig sutemų meto tyloj išrymojęs,

Be gailesčio merdinčia saulę išvydęs,

Ir tolimą gandą už kalnų nugirdęs,

Nedegsiu liepsnoto kelionės žibinto,

Tik vienas išeisiu tyliai pro duris.

 

„Iš saulėtų vaišių”

 

Merdinti saulė, sutemos, tolimas gandas, kelionės ži­bintas – charakteringas eilėraščio „Iš vasaros vaišių” scenovaizdis – nejučiomis perkelia vyksmą iš gamtos į dvasinę erdvę, ir ji įspaudžia į kiekvieną įvaizdį nesi­baigiančią prasmės perspektyvą.

Nakties leitmotyvas, paimtas iš filosofinių Novalio ir F. Ničės himnų bei F. Tiutčevo lyrikos, davė pradžią savitai V. Mykolaičio-Putino įvaizdžių ir simbolių gran­dinei, išlaikiusiai glaudų savitarpio priklausomybės ir vieningos logikos ryšį. Naktis nusileidžia į eilėraščio vyksmą kaip gęstanti žara, ūkana, sutemos, gūdi tyla ir šaltas dvelksmas – ji turi daugybę fazių ir atspalvių. Juodame skliaute, kuris nusviro ant visų daiktų ir būse­nų, prasikala žvaigždė, sušvinta žibintas, suliepsnoja lau­žas kalno viršūnėje. Šitie degantys taškai, išblaškyti juodoje naktyje,– tai opozicijų linija, priešpastatyta tamsai („Sukursime laužus kaip gaisro ugnynus. / Tespindi nak­tis”; „Tik žvaigždės mirgėjo pro palšus ūkus”), tai švie­sioji paralelė, teikianti visai įvaizdžių grandinei drama­tiško vientisumo. Čia nėra impresionistinio spalvų mirgėjimo kaip B. Sruogos eilėraščiuose; tik juoda ir balta kaip bespalvėje fotografijoje, tik aštri ir sunki kontrastų kalba, įsirėžusi kone į kiekvieną eilutę ar stro­fą („Ant gęstančio laužo sužibo įspindusi žvaigždė, / Išblėso žarijos pilkų pelenų pūkuose”).

Griežta tamsos ir šviesos antitezė, teikdama gamtos vaizdams kontrastišką poliarizaciją, būdingą simbolistų lyrikai, taip pat peršoka į psichologijos sritį, ir tada dviejų spalvų gama – balta ir juoda – darosi itin talpi. Naktis – paslapties, šiurpo, išnykimo metas („Jau šaltą dvelkimą į veidą jauti: / Slaptingas vidurnakčio metas arti”). Naktis – grįžimas į savo esmę, į savo žmogišką tikrumą, kurio nebepridengia dienos kaukės („Ir šitai degu kaip vidurnakčio žvaigždė, / Iš chaoso geismo ugnim suliepsnojus, / Bet kur mano žemė ir kur mano dangūs – / Ir kur man saulėtas poilsio rojus?”). Naktis –ištirpimo visatoje valanda, kai pasijunti esąs begalybės dalelė („Vi­sa buitis – tiktai vieni / Melsvi skliautai – / Ir pats į mėlynas gelmes / Tu paskendai”).

Kokia daugiaveidė šita naktis! Poetas neišardo jos natūralaus įspūdžio. Nesujaukia žvaigždžių, vidurnakčio ramybės, kosminių vėjų tvarkos. Bet pro nesudrumstą vidurnakčio tylą šviečia kitas – žmogiškos būties pla­nas. Gamtos materija, sudaryta iš šviesos ir tamsos niu­ansų, tokia judri, efemeriška, bekūnė, kad visiškai lengvai pereina į psichinę materiją. Ir temstantis takas, žvaigždėtas aukštis, užgesę žiburiai tampa vidinių būsenų kategorijomis. Tai nėra tik gamtos suemocinimas kaip klasikinėje lyrikoje. Žmogaus savijauta atsispindi tamsiame nakties dugne, bet nepasidaro vienintelis ir aukščiausias jos kriterijus. Nakties žvaigždės ir šešėliai, žmogaus nerimas ir palaima čia pajungti tam pačiam bū­ties vienovės ir beribiškumo principui, kuris tiek regi­mai tikrovei, tiek subjektui pripažįsta laikino sava­rankiškumo teisę, nors galų gale abi šias plotmes sulieja | vieną srautą. Toks simbolizacijos pagrindas išsaugo natūralią jutiminio įspūdžio struktūrą, užpildo gamtos vaizdą autentišku psichologiniu turiniu, o kartu lengvai ir plastiškai viską perkelia į visuotines reikšmes.

Gamta V. Mykolaičio-Putino lyrikoje įgavo vertika­lią liniją, gana neįprastą lietuvių eilėraštyje. Ji nebesi­driekė tik horizontalia kryptimi. Nebebuvo tik tai. kas matoma. Ji turėjo bedugnes, kraterius ir gelmes, kurių nebuvo matyti paviršiuje. M. Gustaičio ir F. Kiršos eilė­raščiuose peizažas, sukaustytas perkeltinių reikšmių, li­ko perdėm statiškas, o V. Mykolaičio-Putino lyrikoje jis pilnas įtempto judėjimo, staigių lūžių ir grėsmingo siautulio – kažkoks požeminis drebėjimas vyko po jo išorine pluta, kuri dėl to nuolat bangavo.

Ciklo „Viršūnės ir gelmės”, kur pirmą kartą buvo panaudoti vertikalūs matavimai, žemės reljefas siūbuoja kylančiomis ir krintančiomis linijomis. Tai šauna aukš­tyn spindinčios viršūnės, tai apačioj prasižioja prarajų urvai. Pasikeitė net žemės sandara: pliki uolynai be ža­lumos ir vandens, kieti granito krantai, aštrios skeveld­ros. Tai ne sustingusi kalnų panorama, o nematomų že­mės klodų atovartos, chaotiška gaivalų slinktis, požemių ūžesys ir trenksmas, lydimas žaibų. Vertikalinė linija sminga iki žemės viduriuose kunkuliuojančio katakliz­mo, Ir peizažas darosi apokalipsinis:

 

Vergai išsprogdins kietą požemių plutą,

Ir perskros žaibai žemės motinos įsčią,

Ir kraterių liepsnos ištrykš į padanges –

Raudonais žibintais tau veidą nušvies.

Į gelmę apvirs spinduliuotos viršūnės,

Sutrupins granito krantus vandenynai, –

Ir krintančios žvaigždės žemčiūgais išvarstys

Aptemusio chaoso rūsčias bangas. (Rl 188)

 

Tai sprogimo dinamika, išjudinanti pirminius pasau­lio elementus, sulydanti žvaigždes ir požemius gigantiš­kos katastrofos sprūdyje. Ji pilna draskančių judesių (išsprogdins, perskros, ištrykš, apvirs, sutrupins, išvars­tys). Ji nutvieksta rūsčių pavojaus ir žūties spalvų (žai­bai, kraterių liepsnos, raudonas žibintas, krintančios žvaigždės). Ją lydi disonansinių aliteracijų garsai (pasi­kartojantys ar, ir, š, ž), šaiži ir valinga vienodų sakinio atkarpų muzika. Kraupi sudužimo įtampa vis labiau tirš­tėja, kol pasiekia kulminaciją – vidurnakčio gūdyje su­skamba paskandintas varpas. į katastrofišką peizažą poe­tas įveda garsą, kuris nuaidi kaip kraupus žlugimo smū­gis. Poetinis vaizdas darosi pilnaviduris. sinestezinis – jis jungia spalvą, garsą ir judesį; į jo pagrindus gula muzikaliai suvoktas įspūdis.

 

Aš. kniūpsčias parpuolęs ant krašto bedugnės,

Išgąsdintą žvilgsnį mečiau prapultin, –

Ir štai nežinau, ar miglotoj pakalnėj,

Ar mano krūtinėj tyliai suaidėjo:

Din-din... din-din... din-din... (Rl 185)

 

Vertikalinė linija, atvėrusi gamtos vaizde prarajas, požeminius klodus ir kataklizmų kraterius, buvo sufor­muota tų dvasinių lūžių ir konfliktų, kuriuos turėjo sa­vyje poeto asmenybė. Viršūnių ir gelmių antitezė, pilna gaivališkos energijos, iš tiesų bylojo apie idealybės Ir materijos, žydros aukštybės ir pilkos žemės, sielos ir kū­no priešingybes, tokias lemtingas simbolistams. Viršūnės pastoviai prisiimdavo idealo, dvasingumo, amžinybės, o žemė – chaoso, kūniškumo, meilės emblematiką. Uolėtas gruntas, kuris tik skyla, bet netrupa, kalbėjo apie va­lingą sielos įtampą ir rūsčią askezę. Tarp gamtos kadrų ir refleksijų nebebuvo jokios skiriamosios zonos. Gamtos įvaizdžiai virto dvasinių vertybių analogijomis, dublika­tais, sąlyginiais ženklais. Viršūnės siekimas – moralinis aktas, kuriuo asmenybė apsprendžia pati save, stodama aukščiausių vertybių akistaton, tai maksimalus visų jos galių susikaupimas ir išbandymas.

 

Parpulki, keleivi,

Ir kniūpsčias per akmenis slinki,

O alpstančią širdį

Laisvėjančia aistra gaivinki.

Sukruvintom rankom

Pro aštrias atolaužas stiebkis į priekį

Ir smailą viršūnę, krauju prakaituodamas, sieki. (Rl 181)

 

Viršūnės ir gelmės, šviesa ir tamsa, žvaigždė ir že­mė, dangus ir jūra, ugnis ir pelenai – pagrindinės anti­tezės, kuriomis remiasi visas V. Mykolaičio-Putino įvaiz­džių karkasas. Tarp šitų briaunų kiti daiktai ir spalvos tėra tų pačių priešybių variantai, atšešėliai, perėjimo grandys (ryto aušros, pakalnės aptemę, debesynų baltos drobės, tvanki ūkana, skliautai gintariniai, mėnesienos sidabras,, chaoso vėtros, vidudienio verpetai). Psicholo­ginės ir moralinės sąvokos, patekusios į kontrastingas erdves, taipogi išsidėsto poliariškai (skausmo valanda – laimė; laimės dienos – nakties godos; džiaugsmu sukva­tojus– sielvarto smūgiai; amžinas ilgesys – širdgėlos polėkiai; laisvoji buitis – neišpirktos kaltės). Toks įvaiz­džiu inventorius, grindžiamas savotišku paralelizmo prin­cipu, formavo ištisas eilutes ir strofas tarsi iš gatavų kli­šių (pvz.: „Leisis saulė, ūžčios bangos, degs žibintai. / Žiebsis žvaigždės mūsų žemei atgaivintai”), buvo gana uždaras ir pastovus (viena kontrasto spalva būtinai rei­kalavo kitos), mažai tesikeičiantis, išsilaikęs ligi pat pas­kutiniųjų poeto kūrinių”.

Simbolistiniu kūrybos laikotarpiu, kurį vainikavo knyga „Tarp dviejų aušrų” (1927). V. Mykolaitis-Putinas net nebandė nusistovėjusios įvaizdžių atsargos praplėsti buitinių realijų raštu, kaip darė B. Sruoga pokariniame eilėraščių cikle „Miestas”, o rusų lyrikoje dar anksčiau A. Blokas. Buvo dvi šitokio poetikos pastovumo prie­žastys. Vieną jų poetas paaiškino autobiografijoje. „Nepasižymiu nė pastabumu. Susitikęs pažįstamą ar nepa­žįstamą, išsiskyręs aš retai kada galėčiau pasakyti, kaip jis buvo apsirengęs. Aš sunkiai atsimenu gatves, kelius. Svetimose vietovėse man lengva paklysti. Galėčiau dar ir daugiau išskaityti savo atminties ir pastabumo neto­bulumų <...>“ (R7 280). Kita priežastis – tuometinės poeto estetinės pažiūros, paveiktos idealistinės filosofi­jos. „Psichologų ir grožio filosofų pastebėta, kad esteti­nis pasigėrėjimas yra visai idealus, kontempliatyvinio po­būdžio jausmas, neturįs nieko bendra su kasdieniniais žmogaus reikalais ir rūpesčiais”, – rašė jis 1926 m.

Atitraukta nuo realių daiktų aplinkos, apsaugota nuo blaškančio detalių antplūdžio, išgryninta ir abstrahuota, šitokia poetika tiko empirikos sudvasinimo uždaviniams, kurie, V. Mykolaičio-Putino supratimu, sudarė tikrosios lyrikos esmę. Bet kaip iš tokio vienodo ir sustingusio įvaizdžių fondo išskelti perkeltinių prasmių srautus, kaip išvengti vaizdinės ir emocinės monotonijos, kuri sukaus­tė F. Kiršos eilėraščius?

Abstrakčiai kategorijai V. Mykolaitis-Putinas prideda intensyvų emocinį epitetą, kuris iškart įterpia ją į psi­chinį vyksmą. Pvz.: „Alkanas nuobodis sielą apnuogi­no, / Amžinas nerimas širdį ištuštino – / Saulė ir dulkės išgraužė akis”. Nudėvėtą ir sustingusį simbolį poetas meta į veiksmo sūkurį, kur jis savaime atsinaujina ir sukonkretėja. Pvz.: „Meni, aušrose dar liepsnojo gais­rai / Ir klykė padangėmis plėšrūs arai?” Gamtinius įvaiz­džius jis taip įvairiai perpina moralinėmis kategorijomis, o šitas sunkiai perkrautas samplaikas pastato į tokias neapibrėžtas situacijas, kad jos kaskart įgauna kitokią daugiaprasmiškumo perspektyvą. Pvz.: „Ant gęstančio laužo tik žvaigždė įspindus viena, / Sukniubo šešėliai, lyg raudos ant mylimo kapo”; „O spindulingoji erdvė / Tokia skaidri, / Kad, rodos, pats visas žvaigždes l Širdy turi”. Nusistovėjusias formulių atkarpas jis įveda į eilė­raštį tokiu veržliu ir majestotišku judesiu, kad subyra sustingimo, pasikartojimų, literatūrinių reminiscencijų kalkės (Dovydo psalmės parafrazė žemiau pateikiamoje citatoje), ir eilutės prisipildo deginančios (tampos ir psi­chologinio autentiškumo. Pvz.: „Laistysis jūros, ir kalnai ugnim prašnekės, / Degs mano apmaudo žodžiai, žvaigž­des pasiviję. / Rymoki vienas: negreit dar dangum pa­tekės / Ženklas aštraus kalavijo”.

Sunkią ir nejudrią abstrakčių sąvokų masę, paveldėtą iš ankstyvesnio lietuvių lyrikos laikotarpio („Tu mano širdgėlos polėkius žadini, / Tu man kova, ir sapnai, ir daina”). V. Mykolaitis-Putinas pajungė emocinės kalbos kontrastingumui, atkartojimams, intonacijos bangavimui ir metaforizacijai, didelės ritminės energijos įvairovei, kurią J. Girdzijauskas nusakė lakoniška formule: „pla­čiausių mostų, didžiausių intonacinių masyvų, simfoninių melodijų poezija”. Abstrahavimo momentas, žinoma, neištirpo emocinių niuansų palydoje, liko kaip frazės branduolys, teikiąs jai mąslaus pastovumo, tauraus iški­lumo, majestotiško skambesio ir netikėto poetiškumo. Pvz.: „Duok gi man gilią vidurnakčio glūdumą, / Slėki mane juoda nuodėmės letena”, „Šviesių širdies sapnų palaužtame šešėly”. Tokių frazių – rėžiančių minties kir­čių lietuvių lyrikoje nebuvo iki knygos „Tarp dviejų aušrų”.

Šitaip negausus ir pastovus įvaizdžių kiekis, padaly­tas į kontrastiškų opozicijų poras, išradingai montuoja­mas į naujus junginius, prisiima psichologinio vyksmo įtampą ir įgauna pakankamą prasmės dinamiką, reika­lingą simbolizacijai.

Žodis eilėraštyje ne tiek piešia ir pasakoja, kiek jau­čia ir mąsto. Žodis, simbolistų supratimu, priklauso ne daiktų, o sielos registrui. Kuo labiau jis įklimpęs į daik­tiškumą, tuo mažiau gali „pajausti ano plataus ritmo. kuriuomi gaivinamas meno gyvenimas”. V. Mykolaitis-Putinas sąmoningai atsižadėjo daiktiškosios plastikos kaip svarbiausios poetinio vaizdo užduoties, kurią lietuvių poetams piršo rusų poezijos patyrimas, pradedant A. Puš­kinu ir N. Nekrasovu, baigiant A. Bloku ir B. Pasternaku.

„Menininkas atsižada regimojo pasaulio kaip savo kū­rybos tikslo, susitelkia savo sieloj ir kuria tai, ką pasie­kia savo vidaus patyrimu, kuria naudodamas šio gyve­nimo davinius”, – rašė jis 1921 m. Pagrindinė lietuvių lyrikos nuostata, V. Mykolaičio-Putino supratimu, turi būti vaizdinės medžiagos sudvasinimas, poetinio suvoki­mo moralinis skaidrumas, kaip ir liaudies dainose, lyrinio vyksmo psichologinis pateisinimas, o kartu jo visuotinė bėndražmogiškoji esmė. Nuo išorės stebėjimo ir vaizda­vimo metodų. įsišaknijusiu XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių literatūroje, V. Mykolaitis-Putinas pa­suko į vidinio pasaulio analizę, įvedė introspekciją kaip pagrindinį kūrybos šaltinį ir metodą.

Vidinį žmogaus patyrimą, seniai pulsavusį lietuvių eilėraštyje, V. Mykolaitis-Putinas iškėlė iš išorinių ap­linkybių tinklo ir pateikė kaip gryną dvasinę materiją, kurios negalima iš nieko išvesti ir niekam pajungti. Šis patyrimas susiklostė sielos gelmėse, ir jokios išorinės sąlygos jo negali paaiškinti. Jis egzistuoja tarsi anapus kasdieninio gyvenimo formų, ligi jų nepakilęs arba jas peršokęs, ir nejaučia jokios priklausomybės nuo įprastų santykių rutinos ar civilizacijos triukšmo. Viršūnės ir prarajos, diena ir naktis, žvaigždės ir žemė nėra šito pa­tyrimo priežastys, o tik rėmai, tarp kurių jis laisvai išsi­lieja. Jis neturi jokių apčiuopiamų vietos ir laiko ribų. Veiksmo scenarijus lieka perdėm sąlygiškas ir pasy­vus– puota, užgesę žiburiai, šviesūs bokštai, valdovo sostas, vidurnakčio valanda. Neaišku, ar iš viso kas nors įvyksta: tik žvaigždė sumirksi, prabėga kalnais šešėlis, išblėsta laužas, o žmogaus padėtis nė kiek nepasikeičia pasaulyje. Jis tik išeina rudens naktį į lauką, pakelia akis į dangų, kažką pagalvoja, ir tai sudaro eilėraščio įvykį, nusidriekusį per nakties skliautus ir tylą į neišmatuoja­mą beribiškumą. „I tolį, į aukštį platus mano kelias: / Tik balzganos miglos, tik virpančios žvaigždės, / Tik to­limos mąstančių kalnų viršūnės”.

V. Mykolaitis-Putinas nedėsto jutimų kronikos kaip B. Sruoga. Nepripažįsta intymių prisipažinimų šnabžde­sio kaip Z. Gėlė ar K. Binkis. Jo autoanalitinis eilėraštis prasideda iškilmingu mostu tarytum himnas: „Pakilo, su­mojo tamsiuoju sparnu, – / Ir aš į jo sostą kaip vergas einu”. Kartais į sceną išeina „aš”, pagrindinė tokio eilė­raščio figūra, bet ji gali ir nepasirodyti. Merdinčios saulės, užgesusių žiburių, prasivėrusių bedugnių vaizdai brėžia vidinės poeto dramos eigą, bet visa tai nesusilieja į konkretų ir užbaigtą psichologinį įvykį. V. Myko­laitis-Putinas tik pradengia savo sielos siūbuojančius pa­grindus ir tuoj pat pasitraukia į šalį, atsitveria proto ir valios masteliais, stengiasi viską depersonalizuoti, pa­kreipti eilėraštį į „lyrinį objektyvingumą”, žvelgia iš arti, o tuo pačiu metu iš toli.

V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje „aš” nėra nei aukš­čiausia etinė vertybė, nei paskutinioji veiksmo instanci­ja, kaip putojančiame B. Sruogos impresijų sraute. Ana­pus individualios psichikos, kuri keičiasi kas kūrinys, čia šviečia fundamentalūs būties dydžiai, ir „aš”, eilėraščio veikėjas ir kalbėtojas, įgauna tikrąją vertę ir prasmę, tik prisilietęs šitų objektyvios ir amžinos būties formų. Jų regėjimas, ilgesys, siekimas – pastovi kiekvieno eilėraš­čio energija, jo judėjimo kreivė, sminganti į viršų. Putiniška introspekcija – individualios egzistencijos stebėji­mas pasaulio visumoje; griežtas savo „aš” matavimas vi­suotinėmis vertybėmis, kurios plaukia iš būties pagrindų.

Eilėraštis „Rudenio naktį”, tipingas putiniškos intro­spekcijos kūrinys, pratrūksta spontanišku šūksniu – „Ty­li naktis, šviesi rudens naktis”.” Tai atodūsis, o gal nustebimas. Kažkas, matyt, atsitiko. Bet jau tolesnėse eilutėse susijaudinimo šūksnis pereina į erdvių panora­mą („Plikus laukus, ir pievas, ir girias / Užliejo sidabru taip lygiai”), kuri visada išnyra V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje kaip lyrinio vyksmo ekspozicija ar fonas, galįs keleriopai išplėsti psichologinio įvykio ribas.

Tik antroje eilėraščio strofoje pasirodo „aš”, ligi tol neprabilęs, ir ima pasakoti savo vardu. Bet ir dabar šitas „aš” negali pasilikti vienas pats veiksmo aikštelėje. Putiniška strofa visada dualistinė: tai dviejų pradų grum­tis, sankryža, susiliejimas. Jiedu stovi vienas prieš kitą ir veda įtemptą dialogą vidurnakčio tyloje. Žmogus ir kosmosas. Tarp jų nėra pertvaros. Visatos pagrindai re­miasi į apnuogintą žmogaus sielą be jokių tarpinių dog­mų. Tai ir buvo lietuviškoji „mistika”, išgarsinta jau M. K. Čiurlionio,– šitoks grynas kontaktas su bekrašte erdve ir amžinuoju laiku, ištirpdantis individualios bū­ties krislą begalybes okeane.

 

Vėlai nuklydau aš į tuščią lauką

Tavim pasigėrėt, gilus dangau,

Pakėliau veidą į žvaigždėtą aukštį –

Ir tartum lašas jūroj išnykau.

 

Nieko gražesnio nėra už šitą ištirpimo ir susiliejimo akimirką. Tai eilėraščio kulminacija. Žmogaus savimo­nės viršūnė, iš kurios poetas žvelgia į kitus savo gyve­nimo tarpsnius, leisdamasis vis žemyn skausmingų ana-forų laiptais („Ir nežinau... Ir nežinau... Ir nežinau”). Gaivališkas apsvaigimas, staiga ištryškęs ir užgesęs, lie­ka tik švytintis atsiminimas, požeminė pasakojimo gysla, o į pirmąjį planą stoja skvarbi ir negailestinga intelek­tualinė analizė. Kas esi ir kurlink eini? Ko vertas tavo gyvenimas?

 

Ir nežinau, kad aš buities kelionėj

Minu vien žemės tremtinio takus,

O mano džiaugsmas, poilsis ir laisvė

Toli, kaip aukštos žvaigždės ir dangus.

 

Poetas tardo savo žemiškąją egzistenciją prasivėrusių erdvių akivaizdoje. Egzaminuoja begalybės ir laikinumo, dvasinės laisvės ir žemiškos priklausomybės, didžiulių tikslų ir skurdžios dalios antitezėmis. Jam rūpi ne vien­kartinės būsenos tėkmė, o apskritai žmogaus buvimo pa­saulyje situacija. Jis stengiasi suvokti žmogaus vietą pasaulio sandaros pamatuose, o ne vien šios dienos ap­linkybėse. Emociniai šūksniai paliečia jos paviršių, o pa­grindus gali pasiekti tik skvarbus minties pjūvis. Į už­darą gamtinių įvaizdžių ratą (rudens naktis, tuščias laukas. aukštos žvaigždės, dangus, saulė) sueina abstrakčiu kategorijų būriai (džiaugsmas, poilsis, laisvė, skausminga vienuma, mano siela, tremtinio takai). Tarp žodžių nusi­driekia tvirtos loginės jungtys („Žingsniuosiu, kaip lig šiol, į šviesų rūmą, / Kur nieks manęs nei sveikina, nei laukia”). Strofa plėtojasi kaip vientisas klausimas, me­tamas tylintiems skliautams. Poetinis mąstymas darosi konceptualus–ieško problemų, bando aiškintis, o ne konstatuoti, siekia visumos, o ne smulkmenų.

Tolesnių strofų seka jau nebeturi jokio ryšio su pra­dine eilėraščio situacija („Vėlai nuklydau aš į tuščią lau­ką”). Jos išauga iš refleksijų, kurioms nereikia išorinių akstinų, priežastinio motyvavimo, vieningos istorijos ap­valkalo. Refleksija gali prasidėti iš bet kurio taško. Ji gali išsilieti bet kurioje vaizdo plotmėje. Refleksija – tai filosofuojanti ir jaučianti mintis, kuri gyvena pati savimi. Tai nėra loginis silogizmas, privaląs kažką įro­dyti, bet nėra ir emocinis impulsas, tuoj pat nutrūkstan­tis. Moralinės ir filosofinės vertės sustoja kaip budrūs sargai ir teisėjai ties žmogaus jutimų srautu, viską ste­bėdami, tikrindami ir teisdami. Jos išlaiko apriorinio nuosprendžio ir apibendrinimo galią, o kartu prisigeria emocinės energijos, braudamosi per gaivališkumo klodą. Jos nutiesia ryši tarp žmogaus sielos ir „viso pasaulio būklės”, ir toks ryšys įgauna didelę dvasinę įtampą.

 

Ir nežinau, kad visos mano dienos

Bus be vilties skausminga vienuma,

Kur mano siela kaip nyki liepsnelė

Klajos, dangaus žvaigždėto laukdama.

 

Refleksija įsteigia žmogaus viduje tarytum „slaptą se­kimo tarnybą”, kuri kritiškai seka kiekvieną judesį, ver­čia nuolat abejoti ir reformuoti save, būti savyje ir tuo pačiu metu atsitraukti nuo savęs, tarsi susvetimėti pačiam sau. Tai alter ego balsas, būdingas suskaidytai simbolisto sąmonei. Refleksija išardė pirmykštį poetinio suvokimo naivumą ir empiriškumą. Ji suguldė į poetinį vaizdą kos­minę idėją ir smulkią sielos diagnostiką, dramatišką pa­tosą ir skeptišką ironiją, konkretumą ir simboliką. Ji leido konstruoti eilėrašti grynai iš intelektualinės aist­ros, iš tiesos ieškojimų ir abejonių. „Išvystyta ligi mak­simumo refleksija sudaro ne tik vieną esmingiausių V. Mykolaičio-Putino kūrybos bruožų, bet yra ir jo kū­rybos stimulas bei šaltinis. Iš čia srūva aštrus savo vidi­nio gyvenimo stebėjimas, atidus ir jautrus slapčiausių jo niuansų, minties ir jausmo vingių pažinimas”. B. Sruo­gos stichiški „įsižvelgimai” į save davė lietuvių eilėraš­čiui emocinio judesio dinamiką, o atidi ir sisteminga V. Mykolaičio-Putino introspekcija įvedė į eilėraščio sandarą refleksijos eigą ir įtampą. Modernioji lietuvių lyrika įsisavino intelektualinio konstravimo būdus, be kurių būtų likusi vienpusiška ir primityvi.

Intelektualinis eilėraštis, atsiradęs Lietuvoje naciona­linio judėjimo laikotarpiu, buvo vienos tiesos argumen­tacija, lydima stipresnio ar silpnesnio dvasios įkarščio, turinti aprioriškai nustatytus pradžios ir baigmės taškus, perdėm retoriška savo priemonėmis. Šitokią tezinę, per­krautą agitaciniais šūkiais, adresuotą didelei miniai struk­tūrą V. Mykolaitis-Putinas turėjo išgriauti, norėdamas pritaikyti ją psichologinės savistabos ir filosofinio ap­mąstymo užduotims.

Intelektualinio eilėraščio kompozicijai, sušablonintai apriorinių sprendimų, V. Mykolaitis-Putinas suteikė lais­vo minties tekėjimo. Eilėraštis turėjo išvesti į bendrąsias žmogiškos egzistencijos tiesas ir vertybes, bet kelias į jas kaskart būdavo nežinomas, o menkiausią žingsnį ly­dėjo abejonės („Šešėliais siūbuojame sutemų nykiais ke­liais”). Tad ne konstatavimas ir teigimas, o tik ieškoji­mas, kupinas etinio grožio šitokioje nežinios situaci­joje, lėmė intelektualinio eilėraščio turinį ir sandarą. Neturėdamas nei siužeto, nei nuoseklaus emocinio įvy­kio, V. Mykolaičio-Putino eilėraštis gyveno vien minties įtampa. Minties eiga, pilna klaidžiojimų, lūžių ir akligatvių, vis dėlto neišsišakojo į asociacijas ir digresijas, o turėjo magistralinę kryptį, kuri išlaikė vientisą ir monu­mentalų eilėraščio kompozicijos statinj.

V. Mykolaitis-Putinas sudramatino intelektualini ei­lėraštį. Tai reikšmingiausia reforma, pakeitusi iš esmės intelektualinio tipo lyriką- Ir galbūt didžiausias lietuviš­kojo simbolizmo nuopelnas.

Lietuvių poetinis žodis, pradedant K. Donelaičio „Me­tais”, seniai ieškojo vaizdų ir idėjų, net savo pačios eg­zistavimo ištakų objektyviuose epochos prieštaravimuo­se. Pasakėčiose, poemose, eilėraščiuose vaizduojami konfliktai atspindėdavo išorinių socialinių ir politinių jėgų antagonizmą. Jie nutrūkdavo ties poeto asmenybe, kuri likdavo vientisa ir neskaidoma. Ligi Maironio, pa­jutusio savyje kontrastą tarp tautinės valstybės „gar­bingos senovės” ir nykios egzistencijos carinėje prie­spaudoje, lietuvių lyrikoje beveik nebuvo dramatizmo elementų.

V. Mykolaitis-Putinas nuosekliai ėmė ieškoti epochos konfliktų ne išorinėje tikrovėje, o Savo paties vidaus pasaulyje. Jis įteisino lietuvių lyrikoje žmogaus vidinį susiskaldymą kaip dramatizmo pagrindą. Lietuvių eilė­raštyje jis išplėtojo poetinį mąstymą, kurio turinys ir eiga grindžiama priešingybių atsiradimu, įtampa ir grumtimi. Jis pirmasis taip aiškiai suvokė, kad tiesos reikia ieškoti ne vienos krypties judėjime, o skilimo reakcijo­je, priešingų minčių ir jausmų dialoge, kurio neįmano­ma užbaigti galutinės tiesos tašku. Dramatiškas vidinis lūžis aprėpia visą kūrinio sandarą, nepalikdamas vietos ramiam aprašinėjimui ar poetinei ornamentikai („Sprogo ir perdegė mintys ugninės”). Minčių dvikova ir jausmų ginčas davė specifišką dramatinį jutimą, kuriuo remiasi geriausi V. Mykolaičio-Putino lyrikos kūriniai.

Kaip ir daugumas simbolistų, V. Mykolaitis-Putinas ieškojo pasaulio vientisumo formulės. Poetinis žodis, pa­gal jo estetinę programą, turėjo ne skaldyti, o jungti ir sintetinti („Ir dangų, ir juodąją gelmę pasieksiu kartu”). Dramatiška situacija susidarė jo eilėraštyje, stengiantis sujungti antinomijas, į kurias suskaldė pasaulį idealistinė filosofija. Dievas ir žmogus, amžinybė ir laikinumas, idealybė ir materija – toks platus poeto sintezės užmo­jis ir tokia neišsprendžiama jo vidinių konfliktų priežas­tis. Poeto siela, įstatyta tarp šilų antinomijų, skyla į dvi puses. Viena veržiasi į dieviškąjį aukštį, kur slypi am­žinasis grožis ir viską apimantis pažinimas, o kita trau­kia į gaivalingą ir nuodėmingą žemę. Poetas negali nei išsižadėti krištolinių viešpaties rūmų, nei numalšinti sa­vyje žemės balso. M. Gustaitis savo lyrikoje tvirtai pa­jungia žmogaus būtį dieviškos harmonijos nuostatams, kurie užspaudžia bet kokias abejones. V. Mykolaitis-Pu­tinas svyruodamas ir abejodamas gina žmogaus teises visagalio viešpaties akivaizdoje („Kyla vergai į maištin­gąją kovą”), renkasi žemę kaip būties pagrindą („Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu”), kaip svarbiausią atra­mą visuotinumo sistemai („Būk sveikas gi, žemėje atsi­spindėjęs dangau!”). Sudėjęs filosofinius himnus žemei (eil. „Džiaukis, žeme!”, „Žemei”), jis grįžo į būdingas lie­tuvių literatūrai pasaulėjautos versmes, bet maištaujan­tis intelektas ir čia negalėjo nusiraminti.

Minties eiga V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje visada antidogmatiška. Ieškodamas teisingo „žmogiškos būties principo”, poetas abejoja   visomis privalomo žinojimo tiesomis, jaučia disharmoniją tarp savo vidinės esmės ir išorinių mąstymo niveliacijos jėgų. Poemėlėje „Vergas” sukilęs žmogus drebina dangų ir žemę, ieškodamas savo laisvės ir teisių. „Nieks nedrįso atsistot į mano kelią, / Nieks nedrįso sulaikyti mano žvilgsnio. / Kurs į tolimas padanges tartum žaibas / Smigo, žiebdamas naujas, kait­rias ugnis”. Savo titaniška maišto energija, žmogaus ir kosmoso galių konfliktu, labai aiškia pasaulio universa­lumo vizija ši poemėlė artima senovės mitams, kuriuos vėliau poetas ėmė ir sąmoningai perkurti („Prometėjas”, „Žilvinas ir Eglė”).

V. Mykolaičio-Putino lyrikos subjektas – ne pasyvi aplinkybių ar likimo auka, o maištaujantis, besigrumian­tis dėl savo teisių žmogus. Laisvė – aukščiausias jo tiks­las, vardan kurio jis grumiasi su antgamtinėmis jėgomis, atsižada ramybės ir gerovės. „<...> Nėr pasauly laimės didesnės / Kaip laisvė!” – vėliau pasakys poetas. Išsiva­duoti iš bailaus nusižeminimo ir gėdingo prisitaikymo, išsaugoti savo vidinę laisvę, o poetui išlaikyti savo mąs­tymo ir jutimo laisvę – kiekvienos asmenybės didžioji pareiga. Eilėraštyje „Tykūs ir nykūs” buvo žodžiai: „Ėmęs nupūsčiau žvaigždes nuo bedugnio dangaus, / Sa­vo širdies žiburių nebijojęs užpūsti”. Tokios maištingos išsivadavimo problematikos ir nesutramdomos vidinės įtampos neturėjo nei prancūzų, nei lenkų simbolizmas. Jai artimas tik A. Blokas.

Simbolistinė V. Mykolaičio-Putino eilėraščių knyga „Tarp dviejų aušrų” galutinai išsklaidė ikikarinės lietu­vių lyrikos žydrąjį giedrumą, kurį dar ilgai kartojo sen­timentalūs K. Binkio pasekėjai. Tik skausmas praveria sielos gelmes, kur slypi „kieti jausmai ir aštrios, skaid­rios mintys”, apvalo širdį nuo kasdienybės dumblo, iš­plėšia iš ramaus pasitenkinimo, dvasios snaudulio, pri­verčia žmogų atsinaujinti ir tobulėti. Tokia pažiūra į skausmą kaip į taurinantį, žmogaus sielą gryninantį ele­mentą (katarsį), atnaujinta modernizmo estetikos („poe­zija tik per kančią gali būti atrasta ir savo medžiagą ji gali rasti tik kančioje”, – sakė T. Eliotas), driekiasi per visą V. Mykolaičio-Putino lyriką.

Dramatizmas V. Mykolaičio-Putino lyrikoje visada monumentalus, tarsi klasikinėje dramaturgijoje. Viską poetas suvokia stambiu planu. Jo vaizdų potėpiai platūs ir lakoniški, jo kūrinių kompozicijos linijos tiesios ir aiškios lyg klasikinio stiliaus pastato, jo pasakojimas pilnas didingos rimties. Būdinga eilėraščio „Varpininkas” pradžia:

 

Pakilo erdvėj spinduliuota banga, –

Aš varpą siūbuoju galinga ranka.

Ir skrenda žydraisiais padangių keliais

Tie vario garsai su šviesos spinduliais.

 

Toks „aukštas tonas”, iškilmingi minties ir vaizdo ju­desiai, rami, iškilni ritmo melodija atitiko tą susikaupimo, tauraus kentėjimo, didvyriškos vidinės kovos, ver­žimosi į aukštj dvasią, kuria persunktas V. Mykolaičio-Putino lyrikos dramatizmas. Jo eilėraščiuose vyrauja rūsčios ir patetiškos gaidos, pereinančios kartais į pom­pastiškumą ir deklamatoriškumą, kaip pažymėjo savo recenzijoje B. Sruoga.

Ištikimas klasikinei tradicijai („klasiškos formos, ta­čiau linkęs į simboliką, daugiau egocentrinio pobūdžio lyrikas”), V. Mykolaitis-Putinas ieškojo savo drama­tiškiems išgyvenimams baladinės struktūros. Tačiau jo baladžių ir poemėlių veiksmas buvo grindžiamas ne tiek priežastine įvykių logika ar epiniu vaizdu, kiek minties ir jausmo poliariškumu, tik objektyvizuotu ir įstatytu į tam tikro siužeto vėžes. Tai dažniausiai dviejų balsų ginčas žmogaus viduje, o aplink šitą situaciją išsi­dėsto visi kosmoso elementai kaip žmogaus dvasinės dramos liudytojai, kaip jo neužbaigtumo ir amžino taps­mo dalyviai. Todėl baladžių simboliai neturi statikos, o reiškia nuolatinę kaitą, įtampą, dramatišką dviejų min­ties krypčių susidūrimą. Dramatiškumo atmosfera vyrau­ja ir dideliuose V. Mykolaičio-Putino eilėraščių cikluose („Viršūnės ir gelmės”, „Fantazijos”), grindžiamuose taip pat prieštaringu filosofinės minties išgyvenimu.

V. Mykolaitis-Putinas įteisino lietuvių lyrikoje dra­matišką eilėraščio struktūrą ir komponavimo būdą, pa­remtą kontrastingais emocijų ir vaizdų deriniais, vidinio konflikto dinamika, monumentaliu ir ekspresyviu jutimo bei vaizdavimo būdu. Šitaip jis atvėrė naujus meninius horizontus ir naujas formos galimybes.

 

Vytautas Kubilius. XX amžiaus lietuvių lyrika. V.: Vaga, 1982.

 

b_500_793_16777215_0___images_iliustracijos_2014_virselis_XXa-lietuviu-lyrika.jpg