VYTAS. Išėjo. (Vilma tyli) Atleisk man, Vilma, nepyk.
       VILMA. M? Tau? Už ką? Čia man atleisti reikėtų. Bet aš negaliu, Vytai, kartais man atrodo, kad aš nebegaliu.
       VYTAS. Vilma…
       VILMA. Aš bandau pamiršti, tikrai bandau. Ir tu, tu įstabiai man padedi. Ir mums pavyksta. Ir viskas ima rodytis įmanoma. Viskas tampa vėl spalvota, supranti. Bet ji... Viešpatie, ką tokio ši moteris turi? Kodėl kiekvienąkart jai atėjus viskas griūna? Ką aš jai…
       VYTAS. Vilma, paklausyk, Vilma. Ji sena. Ji senoviška. Aš nežinau, kaip tau... Ji sena ir neteisi.
       VILMA. Ji kaskart išlenda iš savo griuvėsių, kad sugriautų ir mūsų namus.
       VYTAS. Ji to nesiekia, ji tik…
       VILMA. Ji tik nori tave išgelbėti. Vytai, negi tu manai, kad aš, be viso to, dar ir visiškai akla? Ji ateina tai pipirų, tai pieno, tai cukraus, tai acto, dabar va – druskos atėjo. Ar kada nors ji išsinešė tai, ko atėjo? Ji žino, kad aš negaminu. Kad aš, po velniais, nemoku ir nenoriu gaminti. Nes tu mane įtikinai, kad aš to neprivalau. Nes mums gera ir taip. Ji čia ateina pažiūrėti, kaip aš nykstu. Ji laukia. Ji kaip mano budelis.
       VYTAS. Nesikarščiuok, Vilma, prašau ta…
       VILMA (paduoda jam cigaretę, uždega). Kiekvienąkart man išėjus ieškoti kokios nors jos užgaidos įsikūnijimo virtuvėn, ji puola prie tavęs ir klausia, kiek, kiek, po velniais, man dar liko. Kiek tau dar liko su manim. Ar ne taip?
       VYTAS. Ji išėjo. Vilma, ji išėjo. Užmiršk ją. Likim dviese.
       VILMA. Aš ne tokia stipri, Vytai. Tiesą sakant, aš visai nesu stipri. Ir aš nekenčiu savęs už tai, kad nepajėgiu išeiti.
       VYTAS. Klausyk, ką sugalvojau. Paieškokim tarp skelbimų, gal kas parduoda kokias tvirtas laukujes duris su akute?
       VILMA. Tik ne naujas.
       VYTAS. Žinoma, ne naujas. Mes įtaisysime jose daug spynų. Tavęs neišleisiu, o Ponios – kad ją kur, po perkūnais, devynios – Jurgos nebeįsileisim. Na?
       VILMA. Ji viską sugadino.
       VYTAS. Argi? Mes juk dar neprisiskambinom knygų lentynoms.
       VILMA. Tikrai.
       VYTAS. Nagi. (Prisitraukia arčiau telefoną) Aš dar kartą paskambinsiu dėl lentynų. O tu…
       VILMA. O aš dar išvirsiu kavos.
       VYTAS. Taip. Dar kavos. (Vilma nueina) Vilma?
       VILMA (atsisuka). Ką?
       VYTAS (ilgai tyli). Ir man su pienu padaryk.
       VILMA. Hm. (Išeina)
       VYTAS (sėdi pakėlęs telefono ragelį. Po pauzės atsistoja, prieina prie lango). Vilma?
       VILMA (balsas iš virtuvės). Persigalvojai?
       VYTAS. Dėl ko?
       VILMA. Dėl pieno.
       VYTAS. Ne ne. Būtinai su pienu. Su karštu pienu ir daug cukraus, kokią pati geri. (Pauzė) Tiesiog... Vilma, pažiūrėk pro langą.
       VILMA. Tuojau. (Pauzė) Taip, žiūriu.
       VYTAS. Matai?
       VILMA. Matau.
       VYTAS. Ką matai?
       VILMA. Virga su Marium žaidžia?..
       VYTAS. O…
       VILMA. Man atrodo, ji nupirko jam smėlio formelių. Ar gal kas padovanojo. Juk ji vis dar nedirba? Mano duotas kibirėlis nuo silkių jau, matyt, atitarnavo.
       VYTAS. Ne. Matai, jis susidėjęs į jį kastuvėlius.
       VILMA. Tikrai. (Pauzė) Jis labai kruopštus. Marius.
       VYTAS. Kulinaras.
       VILMA. Tu... Tu tai man norėjai parodyti?
       VYTAS. Ne visai.
       VILMA (po ilgokos pauzės grįžta, nešina kava). Tuščių puodelių nebėra. Įpyliau į stiklines.
       VYTAS (grįžta nuo lango). Labai gerai. Man visada patiko tavo kavos spalva. Dabar ji puiki. (Abu sėdasi) Aš norėjau, kad pamatytum, kaip šviesu, šilta lauke.
       VILMA. Mačiau.
       VYTAS. Sakau, gal šiandien jau einam?
       VILMA. Ne.
       VYTAS. Vilma, tau reikia…
       VILMA. Nereikia. Atidaryk langą. Leiskim Poniai Jurgai būti bent dėl vieno dalyko teisiai. Atidaryk langą.
       VYTAS (eina, atidaro langą). Oho! Ogi net labai šilta.
       VILMA. Man pakanka.
       VYTAS. Tu sakei, kai sušils, kai žolė sužaliuos. Jau net pienės pražydo.
       VILMA. Vytai, prašau. Ar skambinai?
       VYTAS. Ne. Dar ne. (Sėda į savo vietą, paima ragelį, renka numerį)
       VILMA (po pauzės). Nekelia?
       VYTAS. Kol kas... (Pauzė) Vėl atsakiklis. (Padeda ragelį)
       VILMA. Matyt, mums tikrai nereikia tų lentynų.
       VYTAS. Arba barščių.
       VILMA. Ko?
       VYTAS. Sakei, tikrai išvirsi barščių, jei prisiskambinsiu dėl lentynų.
       VILMA. Hm, tai gal man nuskilo?
       VYTAS. Arba man nenuskilo.
       VILMA. Ne. Dėl sriubos jau nuspręsta. Aš pabandysiu.
       VYTAS. Beburokėlinių barščių.
       VILMA. Taip. Ir niekas, – o tu ir esi tas niekas, – negalės man priekaištauti, kad kaip nors neteisingai juos išviriau.
       VYTAS. Nes tu būsi žmogus, sukūręs ypatingų barščių – o gal turėtumėm juos pavadint ne barščiais? – receptą.
       VILMA (po ilgokos pauzės, užsirūkius). Žinai, Vytai, man taip pat reikia paskambinti.
       VYTAS. Ne. Tau nereikia. Tu nemėgsti. Mes dėl to jau senų senovėj išsiaiškinom. Man taip netgi geriau. Atlieku praktiką, ir darbe paskui lengviau. O ir…
       VILMA. Aš turiu, aš noriu paskambinti, Vytai.
       VYTAS. Kam? Dėl lentynų?
       VILMA. Ne. Jūratei. (Pauzė) Ne, aš visai nesitikiu, kad ji mane supras. Be tavęs manęs niekas... Visi staiga imtų ir suprastų mane tik tada, kai pamatytų ligoninėje, su nuskalbta pižama. Ir tada nesuprastų – tik imtų gailėtis, gailingai mylėti. Neštų man gėles ir apelsi…
       VYTAS. Kam tu taip? Kam tau jai skambinti? Dėl Mykolo? Nes pamatei Marių?
       VILMA. Ir dėl Mykolo. Aš neteisingai elgiuosi. Aš turėčiau būti tas žmogus, kuris perka jam žaisliukus ir saldumynus. Lankyti jį ir lepinti. Juk tokia turėtų būti krikšto mama?
       VYTAS. Nežinau, aš nekrikštytas.
       VILMA. Neišsisukinėk. Jis juk nuolat serga. Jam reikia vitaminų. Jam reikia apelsinų.
       VYTAS. Tu pati sergi, Vilma.
       VILMA. Aš noriu paskambinti, Vytai.
       VYTAS. Aš galiu paskambinti.
       VILMA. Ne, noriu pati. Pasikalbėti su Jūrate. Ji turi veidrodį. Prisiminiau, kad ji turi didelį veidrodį. Seną. Jis priklausė senelei. Jai mirus, nė viena iš mudviejų jo nenorėjo, bet Jūratė nusprendė padėti jį į rūsį – gal kada prireiks.
       VYTAS. Ir kam tau jo dabar prireikė?
       VILMA. Mums jo reikia. Kad aš šukuočiausi, o tu žiūrėtum.
       VYTAS. Mes galim dar kartą…
       VILMA. Man, man jo reikia, Vytai. Aš nežinau, į ką tapau panaši. Vonioje matau savo pageltonijusį – o visgi Ponia Jurga buvo teisi – pageltonijusį veidą. Aš, matyt, tapau labai baisi. Atstumianti. Kartais bandau…
       VYTAS. Vilma, na kas pa…
       VILMA. Kartais bandau įžvelgt save vakarais lango stikle, bet negaliu. Aš nebesuprantu, ką matau. Kažkokią išskydusių kontūrų šmėklą. Ar aš jau tapau šmėkla?
       VYTAS. Vilma, negi…
       VILMA. Viešpatie, Vytai, duok man tą prakeiktą telefoną, aš noriu paskambinti. Aš noriu to veidrodžio.
       VYTAS. Gal sutariam dėl…
       VILMA. Barščių? Bus. Bus, Vytai, barščių.
       VYTAS. Ne. Gali jų nevirti. Sutariam, kad šiandien eisim pasivaikščioti. Užeisim į kavinę, užsisakysim barščių, paskui nueisim į parką. Jau šilta, Vilma, jau pienės…
       VILMA. Taip taip. Gerai. Leisk man paskambinti.
       VYTAS (pakelia ragelį, pridega Vilmai cigaretę, pats užsirūko). Koks numeris?
       VILMA. Aš pati kalbėsiu.
       VYTAS. Žinoma.
       VILMA (renka numerį. Po pauzės). Na duokš ragelį.
       VYTAS. Niekas nekelia.
       VILMA. Duokš.
       VYTAS. Niekas nekelia ragelio, Vilma. Gal pabandyk dar kartą surinkti.
       VILMA (renka). Atrodo, toks.
       VYTAS. Nekelia. Jų, matyt, nėra namie. (Padeda ragelį)
       VILMA. Aš pati…
       VYTAS. Kokia prasmė, Vilma? Niekas nekelia. Jų nėra.
       VILMA (po pauzės). O jie juk galėjo net išsikraustyti.
       VYTAS. Mes tiesiog pabandysim vėliau, gerai? O dabar galim eiti pasivaik…
       VILMA. Žinai, gal išgeriam dar kavos. O tu dar kartą pabandyk paskambinti dėl lentynų.
       VYTAS. Mes dar šitos neišgėrėm.
       VILMA. Gerai, išgerkim šitą, ir aš padarysiu dar.
       VYTAS (pakelia ragelį). Primink numerį.

Vilma susiranda laikraštyje skelbimą, 
padeda prieš Vytą 

       VYTAS. Tikriausiai vėl atsilieps atsa… O. Laba diena. Kaip malonu, kad pagaliau atsiliepėte. Taip, skambinom anksčiau. Taip, ten mano palikta žinutė. Taip, dėl lentynų. Ar jų dar nepardavėt?

Girdėti beldimas į duris

       VILMA (pašnibždomis). Neatidarykim.
       VYTAS. Atsiprašau, neišgirdau jūsų. O sakykit, kokios jos spalvos?

Vėl beldimas. Vytas rodo Vilmai, kad nueitų 
pažiūrėti.  V i l m a  vangiai pakyla, išeina 

       VYTAS. Mat kaip. O... Po velniais. (Ilgokai tyli, iš koridoriaus girdėti balsai) Vilma?
       VILMA (grįžta su pagyvenusiu vyru, kiek nusigandusi). Vytai, čia kooperatyvo darbuotojas atėjo.
       KOOPERATYVO DARBUOTOJAS. Laba diena.
       VYTAS (į ragelį). Atsiprašau, palaukit minutėlę. (Kooperatyvo darbuotojui) Sveiki.
       VILMA. Prisėskit. Gal kavos?
       KOOPERATYVO DARBUOTOJAS. Ne, dėkui. (Nesisėda) Atėjau pranešti apie jūsų vis augančią skolą už paslaugas. Prieš kelis mėnesius išsiuntėme jums įspėjimą. Jūs nesiėmėte jokių veiksmų. Prieš mėnesį atjungėme telefoną. Jūs vėlgi nieko nesiėmėte. Dabar esu įpareigotas pranešti jums, kad turite savaitę laiko skoloms susimokėti. Kitaip mums teks jus arba iškeldinti, arba patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
       VYTAS (į ragelį.) Aš jums vėliau paskambinsiu. (Padeda ragelį, Kooperatyvo darbuotojui) Hm. Savaitę?
       KOOPERATYVO DARBUOTOJAS. Taip, savaitę. Supraskit, taip jau yra, kad…
       VYTAS. Taip, mes jus suprantame.
       KOOPERATYVO DARBUOTOJAS (po pauzės). Tai ir viskas. Susimokėti galite pašte arba banke. Matyt, žinote. (Pastoviniuoja) Viso geriausio.
       VILMA. Aš palydėsiu. (Dingsta su Kooperatyvo darbuotoju, netrukus grįžta)
       VYTAS. Lentynos šviesiai rožinės. Mums netinka. Būtinai dar paieškosim, kas siūlo storas duris su akute.
       VILMA. Jau mėnesį?
       VYTAS. Gal eime pasivaikščioti?
       VILMA. Dar ne. Mes dar išgersim kavos. Ir dar paieškosim skelbimų. Tik dabar skambinsiu aš. O tu ieškosi.

Pabaiga