Lietuvoje taip pat vis dažniau ir garsiau kalbama apie pagarbos kitiems ir kitokiems svarbą. Daugybę metų buvusi izoliuota lietuvių visuomenė kartais sunkiai toleruoja kitokias tradicijas, religijas, gyvensenas ir mąstysenas. Ne visi lietuviai susimąsto, jog supratimo ir tolerancijos vieną dieną gali prireikti jiems patiems.
Kaip kitų šalių gyventojai mato lietuvius? Kokią kultūrą parodo ir kokį šalies įvaizdį formuoja svetur gyvenantys tautiečiai? Apie lietuvių tautos portretą ir lietuviškos kultūros apraiškas Londone, mieste, kur gyvena apie šimtas tūkstančių emigrantų iš Lietuvos, kalbamės su menininke Paulina Pukyte. Pokalbio pradžioje P.Pukytė iškart perspėja, jog jos nuomonė savimeilės lietuviams nepaglostys. Vienuolika metų Londone gyvenanti menininkė ir rašytoja eseistė, pernai apdovanota Lietuvos kultūros ministerijos premija už aktualius publicistikos kūrinius kultūros temomis, sako, jog britams lietuviška kultūra neįdomi, nuo cepelinų jiems „pilvus susuktų“, o Londono lietuviai labiausiai didžiuojasi alkoholio vartojimu.
Kai atvykote į Londoną, kas jums patiko ir kas paliko neigiamą įspūdį kultūriniu atžvilgiu? Kokius didžiausius skirtumus pastebėjote Londoną lygindama su Lietuva?
Londonas ir kiti dideli Anglijos miestai garsėja savo daugiakultūriškumu, rasine – į ją neva įeina ir tautinė – ir religine tolerancija, kurios reikalauja rašyti ir nerašyti įstatymai. Tačiau nereikia pamiršti, kad Anglija – etiketo, gerų manierų šalis. Taigi ta tolerancija kitataučiams labai dažnai yra apsimestinė, egzistuojanti tik viešumoje. Kai atvykau į Londoną, man be galo patiko, kad žmonės tokie mandagūs. Patinka man tai ir dabar, tai ir yra didžiausias skirtumas tarp Anglijos ir Lietuvos. Bet ilgainiui supratau, kad tas mandagumas yra tik paviršius, o po juo pasislėpę anglai yra baisūs snobai, rasistai ir ksenofobai. Bet gal apsimestinė tolerancija vistiek geriau, negu jokios?
Londone gyvena tūkstančiai lietuvių. Kokią kultūrą jie atveža ir kokį šalies įvaizdį čia formuoja?
Labiausiai lietuviai, tie, kurie sudaro daugumą Londone, didžiuojasi savo sugebėjimu daug išgerti. Taigi pirmiausia jie atsiveža gėrimo kultūrą. Dar labai mėgsta visur pabrėžti, kad Lietuvoje daug geriau gyventi, nes ten su visais valstybės ir teisėsaugos pareigūnais galima susitarti „kitais būdais“. Kitaip sakant, įstatymai ten neveikia. Štai tokį įvaizdį ir formuoja.
O taip vadinami Lietuvos įvaizdžio kūrėjai, tokie reikšmingi patys sau, „pluša“, „prakaituoja“ ir švaisto mokesčių mokėtojų pinigus: Lietuva drąsi šalis, Lietuva tą, Lietuva aną… Bet įvaizdžio, deja, neįmanoma įbrukti per jėgą. Įvaizdis susikuria pats. Ir norint tą įvaizdį pakeisti, reikia giluminių pasikeitimų, o ne kosmetikos.
Kokias mūsų valstybės institucijų klaidas dėl šalies reprezentavimo pastebite? Ko trūksta ir kas daroma tinkamai?
Lietuvos valstybėje profesionalioji kultūra laikoma tik priedu, pagražinimu, cukrine rože ant torto. Tortų puošimo meno meistrai į tą rožę sudeda visą savo sielą, tačiau, tortą valgant, rožę reikia nuimti ir padėti į šalį, o kitąkart ir tiesiai į šiukšlių dėžę. Tad kokį poveikį gali turėti tokia rožė? Kultūra turėtų būti bent jau kremas, kuris ne tik puošia tortą, bet yra sudėtinė to torto dalis, ne tik skirta valgymui, bet ir suteikianti jam ypatingą skonį. Tai yra, kultūra turėtų būti bent jau lygiavertė, gal net viena iš svarbesnių sudėtinių valstybės dalių. Ypač reprezentuojant šalį užsienyje. Valstybė turėtų didžiuotis profesionaliąja savo kultūra, ją gerbti. Taip, deja nėra. Tai ko galima tikėtis?
Kuo, jūsų nuomone, lietuvių kultūra galėtų sudominti londoniečius?
Niekuo. Nors sunku buvo patikėti, čia gyvendama po truputį supratau, kad Lietuva ir jos kultūra čia ne tik nežinoma, bet ir niekam iš esmės neįdomi. Dar daugiau – pastebėjau, kad mano tautybė ir mano šalis kelia ne tik žiovulį, bet ir panieką. Tuose sluoksniuose, su kuriais dažniausiai tenka kontaktuoti, atvirai tas nepasakoma, bet galima nujausti. Taigi neturėkime iliuzijų. Dirbkime kiekvienas savo darbą ir tiek.
Jau girdžiu prieštaraujančių balsų chorą, puolantį mano neva pesimizmą. Bet iškart tokiems prieštarautojams galiu atsakyti, jog jie nežino tikrųjų nuotaikų, tik oficialias nuomones. Na, duosite man vieną kitą pavyzdį apie kokio nors mūsų atlikėjo pasirodymą muzikinėje Londono scenoje: buvo anšlagas, puikūs atsiliepimai, didelis susidomėjimas... Labai gerai, bet tai nebuvo domėjimasis būtent Lietuvos kultūra. Į eilinį gerą koncertą žmonės atėjo, ir tiek.
Kaip manote, ar apskritai lietuviškos tradicijos, vertybės gali išsiskirti tokiame kultūrų katile kaip Londonas?
Ne, negali. Kokios jau ten mūsų vertybės! Be to, mus čia dar iki šiol vis tiek laiko rusais. Bet ir latviškos negali išsiskirti. Ir estiškos negali. Ir olandiškos negali, ir belgiškos negali. O portugališka ir itališka kultūra išsiskiria. Kiniška, turkiška, tailandietiška, japoniška, prancūziška, indiška kultūros taip pat gali sudominti londoniečius. Paklausite, kuo? Ogi savo virtuve. Paprasčiau sakant, maistu. Didžiausią domėjimąsi kitomis kultūromis Anglijoje kelia gomurys ir skrandis. Netgi lenkams yra pavykę sudominti londoniečius savo restoranu Pietų Kensingtone. O kadangi lietuviška virtuvė iš esmės tokia pati kaip lenkų, išskyrus gal cepelinus, kuriais čia tikrai nesudominsi – britams kaip mat pilvus susuktų nuo tokio sunkaus maisto, tai mes į tą kultūros traukinį jau nebespėjome įlipti…
O apskritai, kam reikia išsiskirti? Tegul išsiskiria atskiri kūrėjai, darbai, pasiekimai, o ne Lietuvių kultūra kaip kažkokia visuma. Tai vis tiek neįmanoma.
Londone gyvena tūkstančiai iš skirtingų šalių atvykusių žmonių. Kaip manote, ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Londono, siekdama skatinti kultūrinę toleranciją, vadinamąjį „kultūrų dialogą“?
Turbūt geriausiai į šį klausimą atsakysiu pacituodama ištrauką iš naujausios savo knygos „Netikras zuikis“. Šis skyrelis kaip tik ir vadinasi „Kultūrų dialogas“.
LIETUVIS, ATVAŽIAVĘS Į ANGLIJĄ BŪTI JUODADARBIU: Kiek čia juodų! Kaip Afrikoj! Ir banke, žiūrėk, dirba. Kaip jiems leidžia tokius darbus dirbti?
ANGLIJOS GYVENTOJAS (lietuviui, atvažiavusiam į Angliją): Tu, supist*s lenke, važiuok atgal į savo Lenkiją!
LIETUVIS: Aš ne lenkas, aš lietuvis.
ANGLIJOS GYVENTOJAS: Nešdinkis iš čia atgal į savo supis*ą Lenkiją!
LIETUVIS: Tu net nežinai, kur Lenkija yra!
Anglijos gyventojas, nepaisydamas žinių trūkumo, paima šaligatvio plytą iš vožia ja lietuviui per veidą. Lietuvis netenka vienos akies.
POLICIJOS PAREIGŪNAS: Kaip jūs jaučiatės po tokio rasistinio išpuolio prieš jus?
LIETUVIS: Taigi jie tik vaikai. Jie net nesupranta, kad aš ne lenkas, o lietuvis.
LIETUVĖ (mintyse): Jiems visiškai nesvarbu, ar tu lietuvis, ar lenkas, ar kurdas, svarbu, kad atvažiavęs iš neva niekingos, neturtingos, utėlėtos šalies! Jeigu tu lietuvis, jų akimis tai nė kiek ne geriau, o tik blogiau! Ir tai ne rasizmu vadinasi.
LIETUVIS: Dabar į tą teismą važiuok, liudyk, laiką gaišk, darbą, algą prarask... Būčiau verčiau atsilyginęs tuo pačiu ir būtų ramu.
LIETUVĖ (kitiems lietuviams): Praėjusią savaitę vietiniai gyventojai sunkiai sužalojo vieną lietuvį dėl to, kad jis „iš Rytų Europos“.
KITA LIETUVĖ, UŽIMANTI ATSAKINGAS PAREIGAS AMBASADOJE: Oi, o kiek patys lietuviai lietuvius primuša? Va, du lietuviai negyvai užspardė trečią lietuvį.
LIETUVĖ: Tai labai blogai, bet tai visai ne tas pat. Aš noriu pasakyti apie čia labai paplitusį šovinistinį nusistatymą prieš mūsų šalies piliečius.
POTENCIALUS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS VYRIAUSYBĖS VADOVAS (per pietus valstybinėje organizacijoje, remiančioje menus): Tikiuosi nedalinsite savo stipendijų vienakojėms lietuvėms lesbietėms?
ŽINIASKLAISDA: Ką jis pasakė! Ką jis pasakė!
POTENCIALUS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS VYRIAUSYBĖS VADOVAS: Aš sakiau, ne „vienakojėms lietuvėms lesbietėms“, o „vienakojams lietuviams šokėjams“.
ŽINIASKLAIDA: A, tada nieko.
LIETUVOS AMBASADORIUS JUNGTINĖJE KARALYSTĖJE: Prašom pasiaiškinti.
POTENCIALUS DIDŽIOSIOS BRITANIJOS VYRIAUSYBĖS VADOVAS: Aš nenorėjau įžeisti lietuvių.
LIETUVOS AMBASADORIUS: A, tada nieko.
LIETUVĖ (mintyse): Jei ne lietuvius, tai ką gi tuomet norėjo įžeisti? Vienakojus?
Jūsų požiūrį į žmonių bendravimą ir lietuvišką kultūrą Londone kartais būtų galima pavadinti realistiniu, kartais pesimistiniu, kartais net sarkastišku. Ar jums malonu gyventi tokioje aplinkoje?
Kokioje „tokioje“? Artimiausią savo aplinką žmogus visada susikuria pats, atrankos būdu. O kalbant apie platesnę aplinką, pavyzdžiui, Londono miestą, aš menininkė, taigi mano aplinka mane įkvepia kūrybai – video darbams, kritiniams straipsniams, pjesėms ir taip toliau. O kurti yra be galo malonu.
ore.lt
2008 09 24