Spalio 28 d. (antradienį) 18 val. Rašytojų klube (K. Sirvydo g. 6, Vilnius) vyks Vytauto V. Landsbergio kūrybos vakaras: dainos, poezija ir filmas „Kai aš buvau partizanas“. Vakare dalyvaus rašytojas, režisierius, dainų autorius ir atlikėjas Vytautas V. Landsbergis ir filmo „Kai aš buvau partizanas“ pagrindinio vaidmens atlikėjas aktorius Gediminas Storpirštis. Rašytojų klube veikia poeto, fotografo Alio Balbieriaus fotografijų paroda iš serijos „Apie senas fotografijas“.
„Kai aš buvau partizanas“ – mistinė pasaka, kurios pabaiga – sukrečianti dokumentinė istorija. Filme trys pagrindinės linijos: herojaus vizitas pas psichoanalitiką ir jo pasąmonės kelionė į praeitį, teatro teatre linija ir 1948 m. lietuvių partizaninės veiklos nuotrupos. Režisierius yra nepakeičiamas pasakų kūrėjas, todėl ir šią pasaką suaugusiesiems papasakojo su tam tikru naivumu, paprastumu, neišvengiamais kūrybai atsitiktinumais. „Kai aš buvau partizanas“ – atvira kario pozicija, kino žanro forma išreikšta mintis, jog ne vien stribai ir jų kūryba šiandien klesti aplink mus. Lietuviai mokėjo kovoti ir pilietiškumą turi išlaikyti kasdien.
„Filmas – pasaka. Susapnuota ar išgyventa? O gal tai – priešnuodis destrukcijai, kuria persisunkusi daugelio kūryba? Mokėjimas reaguoti, rodos, į pačius kraštutiniausius gyvenimo įvykius – didelė Dievo dovana. Savo „trečią“ matymo akį režisierius atidavė operatoriui Audriui Kemežiui, sukūrusiam ne vieną įsimintiną filmą. Viena kamera vedžiojant po atviras ar uždaras erdves, jis lyg detektyve stabteli tai prie netikėto objekto, tai „portretuoja“ žmogaus vidų. Jis ir mirusiajam suteikia neįtikėtino grožio. Ištrintos atminties nebūna. A. Kemežys tarytum restauruoja tai, kas mums gali padėti išsivalyti. Tai nėra haliucinacijų pasaulis, greičiau – teisingų sprendimų atradimai. Visas filmas sukurtas su meile ir pagarba. Suprantama, kad filmą išskleidus plačiau, leidus jam laisviau kvėpuoti laike, būtų buvę lengviau jį sumontuoti, jis būtų tapęs vientisesnis. Bet jo fizinis minimalizmas atskleidė kūrėjų potencialą, mokėjimą minimalistine forma pasakyti daug, ypač šalia „modernių“ filmų, kurie yra tariamai protingi, nors iš esmės kalba apie nieką, primena šiuolaikinę muziką, kurios gali klausytis tik vieną kartą ir kokio nors koncerto metu.“ (Daiva Šabasevičienė).
tekstai.lt info
2008 10 26