Kovo 13 dieną Lietuvos nuolatinėje misijoje prie Jungtinių Tautų biuro Ženevoje ir kitų tarptautinių organizacijų (Šveicarija) buvo paminėta ne tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, bet ir pagerbtas rašytojos ir diplomatės Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės (tokia jos pačios pasirinkta pavardės forma) atminimas. Renginį organizavo Šveicarijos lietuvių bendruomenė (ŠLB) ir LR nuolatinė atsovybė prie Jungtinių Tautų biuro Ženevoje (JT) ir kitų tarptautinių organizacijų.
Į minėjimą iš Lietuvos atvyko S. Čiurlionienės-Kymantaitės vaikaitė, asmeninio jos archyvo paveldėtoja ir tvarkytoja, memorialinio S. Čiurlionienės-Kymantaitės muziejaus šeimininkė Dalia Palukaitienė. Renginyje dalyvavo kiti garbūs svečiai – Lietuvoje gimęs Šveicarijos–Lietuvos Prekybos rūmų prezidentas p. Dimitri e Faria de Castro, ŠLB pirmininkė Jūratė Caspersen, Lietuvos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje Berne atstovai Rūta Genienė ir Saulius Genys.
Ambasadorius Eduardas Borisovas pasidžiaugė, kad į renginį susirinko geras pusšimtis svečių iš visų Šveicarijos kampelių. Susirinkusiesiems į Lietuvos nuolatinės misijos prie Jungtinių Tautų biuro Ženevoje ekspertų salę ambasadorius pristatė ir naująjį jos pavadinimą – Lietuvos diplomatų Tautų Sąjungoje salė. Joje nuo šiol bus nuolat eksponuojami aštuonių Lietuvos diplomatų – Augustino Voldemaro, Petro Klimo, Dovo Zauniaus, Kazio Škirpos, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės, Jurgio Savickio, Stasio Lozoraičio, Edvardo Turausko – dirbusių Tautų Sąjungoje, portretai.
Rašytojos ir diplomatės S. Čiurlionienės-Kymantaitės atminimui pagerbti buvo skirtas ypatingas dėmesys. S. Čiurlionienė-Kymantaitė yra nusipelniusi visuomenės ir kultūros veikėja, pasiaukojamai dirbusi Lietuvos labui. Apie jos veiklą Tautų Sąjungoje pasakojo renginio iniciatorė, ŠLB valdybos narė Eglė Kačkutė. Ji yra viena iš šiais metais ŠLB ketinamos išleisti knygos „Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje“ (sudarytoja J. Caspersen) autorių. Kruopštaus E. Kačkutės darbo Jungtinių Tautų archyve dėka, knygoje bus pateikiama iki šiol dar nepublikuotos medžiagos apie S. Čiurlionienės-Kymantaitės diplomatinį darbą. Šio projekto tikslas buvo ne tik aptikti Lietuvos rašytojų pėdsakus ir juos aprašyti, bet ir įamžinti jų atminimą Alpių krašte. Vienas iš knygos herojų – poetas kunigas Jonas Mačiulis-Maironis – jau pagerbtas 2007 m. (tais metais ir kilo idėja parašyti knygą apie lietuvių rašytojus Šveicarijoje). Maironio 145-ųjų gimimo, 75-ųjų mirties ir 100-ųjų poemos „Jaunoji Lietuva“ parašymo metinių proga S. Charles viloje Megene ŠLB ir ypač J. Caspersen iniciatyva pakabinta Maironio memorialinė lenta.
E. Kačkutė padėkojo E. Borisovui, kuris maloniai sutiko bendradarbiauti, įgyvendinant šią idėją, ir Vitalijai Gaučaitei, kuri praskynė kelią į JT archyvą bei sales. E. Kačkutė pabrėžė, kad rinkdama medžiagą apie S. Čiurlionienės-Kymantaitės veiklą Tautų Sąjungoje, nebūtų išsivertusi be S. Čiurlionienės-Kymantaitės ir M. K. Čiurlionio vaikaitės Dalios Palukaitienės pagalbos, kuri tam negailėjo nei laiko, nei jėgų: leido naudotis sukaupta archyvine medžiaga, padėjo surinkti trūkstamas citatas, redagavo rašomą tekstą. Ją E. Kačkutė apibūdino kaip be galo stropią ir atsakingą kultūrinio S. Čiurlionienės-Kymantaitės palikimo tvarkytoją. Pirmasis susitikimas su D. Palukaitiene įvyko 2008 m. pavasarį. Eglė puikiai prisimena kiek kurioziškas šios pažinties detales. Domėdamasi S. Čiurlionienės-Kymantaitės gyvenimu, ji iš ŠLB archyvo buvo pasiskolinusi Danutės Čiurlionytės knygą „Patekėjo saulė“. Ją rengėsi skaityti atostogų metu Ispanijoje, deja, knyga neteko ilgai džiaugtis – ji, kartu su kitais daiktais, buvo pavogta. Kadangi knyga priklausė Bendruomenei, Eglė pradėjo aiškintis, kur knygą galėtų įsigyti. Paieškos atvedė pas vieną knygos leidėjų, Romualdą Norkų, kuris paskutinį savo knygos egzempliorių padovanojo Bendruomenei. R. Norkus pažadėjo atsinešti knygą į Lietuvos dailės muziejaus bei „Santaros“ žurnalo organizuojamą „Pasaulio kultūros dienos“ minėjimą, į kurį pakvietė ir Eglę. Atsitiktinumas lėmė, kad tame renginyje dalyvavo ir D. Palukaitienė. Ji, sužinojusi kokiam tikslui knyga reikalinga, nedvejodama pasikvietė Eglę į namus.
Susitikimų D. Palukaitienės namuose būta daug. Eglė niekada nepamirš ilgų pokalbių S. Čiurlionienės-Kymantaitės darbo kambaryje, kuriame išlikę ir rūpestingai saugomi rašytojos asmeniniai daiktai, baldai ir knygos. Ant vienos iš kambario sienų kabantis S. Čiurlionienės-Kymantaitės portretas buvo atkreipęs E. Kačkutės bei J. Caspersen, kuri taip pat pažinojo D. Palukaitienę ir lankėsi svetinguose jos namuose, dėmesį. Išaiškėjo, kad portretas pieštas Ženevoje, S. Čiurlionienei dirbant Tautų Sąjungoje. Po vieno vizito pas D. Palukaitienę, Jūratė pasidalijo kilusia mintimi, kad būtų gerai S. Čiurlionienę-Kymantaitę įamžinti Jungtinėse Tautose pakabinant jos portretą, bet idėjai išsipildyti nebuvo lemta. Tačiau nepaprastasis ir įgaliotasis Lietuvos Respublikos ambasadorius prie Jungtinių Tautų biuro ir kitų tarptautinių organizacijų Ženevoje Eduardas Borisovas pasiūlė įamžinti keletą svarbiausių Lietuvos diplomatų, atstovavusių Lietuvos interesams Tautų Sąjungoje tarpukariu, tarp jų ir S. Čiurlionienės-Kymantaitės atminimą, atidengiant jų portretus Lietuvos Respublikos nuolatinės misijos prie Jungtinių Tautų biuro ekspertų salėje.
Paprašyta papasakoti apie S. Čiurlionienę, E. Kačkutė pabrėžė, kad sunku būtų rasti kitą tokią aktyvią moterį tarpukario Lietuvoje. Ji buvo literatūros ir meno kritikė, žurnalistė, vertėja, dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, skaitė paskaitas kareiviams, dalyvavo skautų veikloje, dirbo moterų organizacijoje, buvo visuomenės, Lietuvos ir tarptautinio moterų sąjūdžio veikėja, be to, rašė eilėraščius, poemas, dramas, apysakas, romanus. 1929 m. S. Čiurlionienė buvo paskirta delegate į Prahos moterų Taikos kongresą ir į Lietuvos delegaciją Tautų Sąjungos asamblėjoje. Ji buvo vienintelė Tautų Sąjungoje dirbusi lietuvė moteris. Jos kandidatūrą lėmė ne tik pažintis su Prezidentu Antanu Smetona, geras užsienio kalbų mokėjimas, bet ir kitos asmeninės savybės – iškalba, taktas, diplomatiniai sugebėjimai, mokėjimas bendrauti. S. Čiurlionienės siuntimas į asamblėją sietinas ir su Tarptautinės moterų sąjungos raginimu ir moteris skirti delegacijų nariais. Šiais metais sukanka 80 metų nuo S. Čiurlionienės-Kymantaitės darbo Tautų Sąjungoje pradžios – anot E. Kačkutės, tai gera proga atkreipti dėmesį į šią S. Čiurlionienės darbo sritį, kuri iki šiol beveik netyrinėta.
Jaudinantis buvo D. Palukaitienės pasisakymas. Ji priminė, kad kovo 13-oji – jos močiutės gimimo diena, dalijosi prisiminimais, skaitė citatas iš M. K Čiurlionio ir S. Čiurlionienės-Kymantaitės laiškų, pasakojo apie pirmuosius S. Čiurlionienės literatūrinius bandymus 1905 m. Sankt Peterburge leidžiamame laikraštyje Vaižganto sugalvotu Pragiedrulio slapyvardžiu. Anot D. Palukaitienės, Vaižgantas parinko tokį slapyvardį neatsitiktinai – jis turėjo būti sujaudintas jaunutės patriotės ryžto. D. Palukaitienė skaitė ištraukas iš M. K. Čiurlioniui dedikuotos poemos „Giria žalioji“, prisiminė močiutės pasakojimą apie „žaibišką“ giesmių parašymą, prieš akis regint su M. K. Čiurlioniu praleistą vasarą prie Baltijos jūros ir ausyse skambant muzikai. Galbūt dėl to poemoje „Giria žalioji“ ypač jaučiamas dvasinis artumas M. K. Čiurlionio tapybai ir muzikai. Nors S. Čiurlionienė gana vėlai pradėjo rašyti atsiminimus apie M. K. Čiurlionį, bet jau 1914 m. užrašuose ji yra minėjusi, kad netekties liūdesio ji viešai nedemonstravo, nesiskundė esanti nelaiminga ir dažnai jautėsi aplinkinių nesuprasta. Čiurlionienė netapo pasyvia, netekties sugniuždyta moterimi – priešingai, ji jautė pareigą dirbti Lietuvos labui už du, visą gyvenimą skyrė kultūrinei, visuomeninei veiklai. S. Čiurlionienė už darbą kariuomenės švietimo srityje buvo apdovanota Vyčio Kryžiumi – toks apdovanojimas paprastai skiriamas tik vyrams. D. Palukaitienė prisiminė ir paskutinę močiutės vasarą Palangoje 1958 m. Baltijos jūra turėjusi ypatingą poveikį S. Čiurlionienei, ji dažnai pasakodavo apie čia praleistas akimirkas su vyru Konstantinu.
Vakaro metu skambėjo M. K. Čiurlionio, Antono Bernhard’o Fürstenau, Astoro Piazzollos kūriniai, kuriuos arfa ir fleita atliko Ženevos konservatorijos pirmakursės seserys Joana ir Vita Marija Daunytės. Šilti muzikos tonai suteikė vakarui spalvingumo ir jausmą, kad literatūra ir muzika – Sofijos ir Konstantino stichijos subtiliai susilieja. E. Kačkutė seserų pasirodymą pavadino simbolišku. Ji prisiminė, kad 2008 m. renginyje, kuriame susipažino su D. Palukaitiene, koncertavusios ir sesutės Daunytės. Atsitiktinumas lėmė, kad Eglė sužinojo, jog seserys studijuoja Ženevoje, ir pakvietė jas pagroti. Lyg kokia nematoma galia pažinties aplinkybes su S. Čiurlionienės vaikaite Lietuvoje susiejo su jos močiutės atminimo paminėjimu Šveicarijoje.
ŠLB pirmininkė J. Caspersen padėkojo už glaudų ir geranorišką bendradarbiavimą ambasadoriui E. Borisovui, D. Palukaitienei ir E. Kačkutei. J. Caspersen teigimu, renginys pavyko tik todėl, kad, perfrazuojant „Tautiškos giesmės“ žodžius, visų širdyse žydėjo vienybė. ŠLB pirmininkės nuomone, žinomų ir brangių lietuvių paminėjimas Šveicarijoje yra reikalingas ne tik lietuviams, gyvenantiems Alpių krašte, bet yra vertintinas ir kaip Šveicarijos lietuvių indėlis į Lietuvos kultūrą, literatūrą ir istoriją.
Literatūra ir menas
2009-03-27