„Tiek metų gyvenu kitoje Nemuno pusėje ir nežinojau, kad čia vyksta toksai gėris“, – sako ištikima šių metų Jurbarko tarptautinio literatūros forumo „Šiaurės vasara: prarastos kokybės beieškant“ klausytoja. „O kaip sužinojote?“ – klausiu. „Draugas pasakė. Kurį laiką su juo nebendravome.“ Gerai, kad Nemuno krantai vėl susišaukia. Daugėja gėrio. „Čia tokia jauki atmosfera. Kitais metais būtinai vėl atvažiuosime“, – sako filosofijos specialybės doktorantės, nors lauktasis filosofijos didmeistris Arvydas Šliogeris taip ir neatvažiavo. Kas žino, ką atneš tie kiti metai. Giedra Radvilavičiūtė tvirtai nežada, kad kitąmet Jurbarko seminaras bus. „Kai kurios poros, – sako ji, užbaigdama seminarą, – gali gyventi ir be meilės. Bet ne visos.“ Poezijos pavasaris klestės ir po šimto metų. Bet Jurbarko seminaras, ko gero, tikrai ne. Jo kūrėjams reikia meilės, įtampos ir dinamikos. Ar ji jau išvėso? Kas gali žinoti? Tiems, kurie pažadėjo, bet neatvažiavo, galima įtarti, kad taip. O tiems, kurie trypė Kęstučio Navako diskotekoje „Mano vinilai“, viskas, matyt, pasirodė kaip tik atvirkščiai. Net ir tie, kurie nebenori ar niekada nenorėjo šokti, galėjo mėgautis alternatyva – susėdus parke ant suoliuko, įkurti „alternatyvaus meno studiją“ ir traukti už širdies griebiančias retrostiliaus dainas ar čia pat kurti naujas (pradžiugino netikėtai atsiskleidęs Rimo M. talentas). Tiesa, nuo tų kiek vyresnėlės kartos dainų subtilaus skonio Andrių Jakučiūną apima jausmai, panašūs į tuos, kuriuos patirdavo giminaičių vestuvėse, bet kokie – dėl savo delikatumo rašytojas neatskleidė. Galima tik numanyti.

       Ak, Jurbarkas, meilė mano... Atsibundi naktį ir jautiesi pakliuvusi po kriokliu. Šniokščia vanduo. Artėja pasaulinis tvanas. Mintyse pakeiksnoji save, kad lėkdama iš namų pamiršai du dalykus – skėtį ir pranešimą. Pranešimą turi Radvilavičiūtė, o tvanas, pasirodo, esąs per naktį praeivius vėsinęs centrinis miesto fontanas. Viskas gerai. Viskas vyksta kuo švelniausiai. Kitą naktį prieš užmigdama girdi nežinia kokius pasakiškus saksofono garsus, ištirpstančius naktyje akompanuojant gitarai. Atrodo, kad jau mirei ir pakliuvai į rojų. Papasakoji rytą A. A. Jonynui. Jis subara, kad neteisingai suprasta gyvenimo ir mirties takoskyra. Viskas, kas geriausia, vyksta būtent čia – gyvenimo realybėje. O po mirties neaišku, kaip bus. Nereikėtų pernelyg pasikliauti tuo Edgaru Poe. Pasirodo, iš tiesų saksofonas – Kęstučio Vaiginio. Gitara – kartu grojančio Aleixo. Kęstutis iš Amsterdamo menų mokyklos ir Manhatano muzikos mokyklos atvyko su savo kurso draugais –­ Aleixu di Gispertu ir Celeste Alias. Celeste užburiantis vokalas šildo kas vakarą. Ji dainuoja keliomis kalbomis, primenančiomis saulę, šilumą ir Viduržiemio jūrą, – portugalų, ispanų, katalonų, italų. Kai kas sako, kad migdomai, kai kas – kad labai subtiliai. Tarp jų girdime kalant šiaurietišką skandinavišką tartį. Kritikas iš Estijos Berkas Vaheris estiškai skaito ištraukėlę iš Nikolajaus Baturino tekstų, Dagas Heede – ištraukėlę iš Hanso Christiano Anderseno „Undinėlės“ daniškai, Trondas Haugenas – norvegiškai norvegų rašytoją Dagą Solstadą, Annina Rabe švediškai – šios šalies rašytojo Magnuso Hedlundo tekstuką. Sirke Happonen suomių kalba Tovės Jansson tekstų neskaito, nes ji išvykusi į savo senelės laidotuves Suomijos vidury ir atvyksta tik naktį prieš pranešimą. Jos pranešimas labai sušildo klausytojų širdis, nes kai kurie jų iš ryto dar tebegyvena Navako diskotekos įspūdžiais, o Sirke Happonen kalba apie charakterių ir peizažų choreografiją garsiosios muminukų autorės Tovės Jansson iliustracijose ir tekstuose. Rodo iliustracijas, vienoje jų – visi muminukai šoka. „Kur tu matai save?“ – klausiu draugės, diskotekos entuziastės. „Dešinėje pusėje prie krašto“, – atsako.

       Su manimi atvažiavo dvi draugės, kurios dirba visai kitus darbus (viena psichoterapeutė, kita architektė) ir nesuka galvos dėl literatūrinio pasaulio naujienų ar įmantrybių. Jos gėrisi įvykiais Jurbarke taip, kaip gėrisi praplaukiančiu Nemunu. Pirmapradiškai. Man jaukus jų susidomėjimas tuo, kas čia vyksta. Prieš užmigdama girdžiu, kaip jos kalbasi. „Nebuvau salėje, bet pirmą sykį išgirdau skaitant tą Rimvydą Stankevičių. Buvau sukrėsta. Supratau, kad arba aš nieko nesuprantu, arba čia labai gera poezija“, – sako viena. „Labai įtaigus poetas, – pritaria ir kita. – Taip pat ir atrodo“. Matai, pagalvoju, pavyko poetui Stankevičiui pratęsti senelio amatą. Papasakojo jis savo skaitomų „kalbelių“ atsiradimo istoriją. Taigi jo senelis užkalbėdamas žodžių magija gydęs gyvūnus, o namiškiams liepdavęs nežiūrėti, sueiti į trobą. Po penkių minučių grįždavęs, ir šeimininkas išjodavęs jau su arkliu. Jis norėjęs perprasti senelio amatą, bet jam nepavykę. Verčiu į anglų kalbą poeto pasakojimą ir užsikertu, neprisimenu žodžio. Kaipgi tą užkalbėtoją svetima kalba vadinti? „Wizard“, – padeda man poetas. Magas ar poetas? Gal tinka abiem.

       Žvelgiu į Jurbarko seminarą nesuinteresuotu draugių žvilgsniu ir bandau atsekti, kas gi šiame renginyje vis dėlto joms nepatiko. Liko keli nesuprasti teoriniai pranešimai, bet nedaug, tik kokie trys. O vienas pasirodė agresyvus. Kuris? Jos pasako, bet man baisoka rašyti. Ką žinai, gal pažeisiu politinį korektiškumą. Dagas Heede skaitė pranešimą „Pasaka apie uodegą. Hanso Christiano Anderseno „Mažoji undinėlė“ kaip transseksualumo alegorija“. Dagas Heede iš queer teorijos perspektyvos Danijoje yra aptaręs Karen Blixen kūrybą. Jurbarko seminare iš tos pačios perspektyvos buvo pažiūrėta į Anderseno pasakas. Nieko tai iš anksto nepiktino ir netrikdė. Maža kokių teorijų būna pasaulyje. Tik vertėjos prieš pranešimą rūpinosi, kaipgi darinį queer reading teisingai išversti į lietuvių kalbą? Dėl termino queer theory konsultavausi iš anksto. Sulaukiau pasiūlymo versti kaip keistų tapatumų teoriją (idėjos autorius – Vytautas Rubavičius). Tačiau queer reading terminas vėl stringa. Verskite paprastai, patariau – tiesiog „homoseksualus skaitymas“. Gal ateityje kas nors turės geresnių pasiūlymų... Taip viskas būtų gražiuoju nuplaukę, bet, pasirodo, Dagas Heede į literatūrą žvelgė kaip į politinės kovos areną: aptaręs lietuvių homofobiškumą, jis suformulavo didžiausią rezonansą turėjusį forumo teiginį „mes jus stebime“. „Žvilgsnis agresyvus. Akys tyrinėja“, – sako Lietuvoje gimęs filosofas Emmanuelis Levinas. Stebėjimą, kaip agresiją, aptaria ir Michelis Foucault knygoje „Beprotybės istorija“. Niekada man nerūpėjo M. Foucault seksualinė orientacija. Lygiai taip pat kaip G. Deleuze’o ar F. Guattari. Žavėjausi jais kaip puikiais mąstytojais. Lygiai taip pat M. Prous­tas atrodė nuostabiausias žmogus. Tiesiog išsiugdai dar paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje pusiau estetinį, pusiau etinį priesaiką – „nekišk nosies į kito žmogaus lovą“. Bet atvažiuoja Dagas Heede ir primygtinai liepia kišti. Atsiprašome, bet nelabai norisi. Lyg ir koktu. Ir jokia homofobija čia net nekvepia. Tai estetika. Kai žmogui lipama ant galvos, jis turi teisę šiek tiek susipurtyti. Ir jo veido išraiška yra jo paties privatus reikalas. Todėl stebėtojams atsakau: „Ir mes jus stebime“. Atleiskite, kad gal šiek tiek ironiškai.

       Į Jurbarko seminarą neapsimoka važiuoti savu automobiliu. Autobuse visada yra laisvų vietų. Be to, grįžtant čia išsirutulioja viena kita tolimesnė mintis. Šiais metais buvo aptarinėjamas internetinio komentavimo fenomenas, tarsi pratęsiant tą pačią dieną skaitytą Sauliaus Norvaišo teorinį pranešimą. Nuomonių buvo išsakyta labai įvairių. Kai kas sakė, kad liovėsi rašyti „Šiaurės Atėnams“, nes šie neatsiklausę įdeda straipsnį į internetą, o juk jis skirtas tikrai ne čia autorius užgauliojantiems internetiniams komentatoriams. Jie įžeidžiantys. Kai kas sakė, kad tų kometarų neskaito, kai kas – kad į juos nekreipia dėmesio, ir tai jų neveikia. Be to, labai sunku atskirti, kuriuos komentarus išmesti, kurių – ne. Tačiau „smegenų šturmo“ būdu aptarus problemą iš įvairių perspektyvų, buvo prieita prie išvados, kurią šių eilučių autorei liepta viešai paskelbti. Jeigu kurio nors kultūros portalo redaktorius norėtų išlaikyti elitinį internetinio kometavimo lygį, jis galėtų remtis senu iš viduramžių atėjusiu akademinių universitetinių disputų draudimu, pažeidžiančiu diskusijų dvasią – išmesti visus kometarus, kurie pagrįsti argumentum ad hominem. Visi komentarai apie tekstus – ar geri tie tekstai, ar prasti, ar visai beviltiški – šventa komentatorių teisė. Šių eilučių autorė labai nustebo, kad kai kurie diskusijos dalyviai puikiai žinojo, kokie asmenys slypi po internetinių komentatorių slapyvardžiais, netgi jų pavardes. Gal atėjo laikas visiems legalizuotis ir išeiti į viešumą? Juk mafijos bosai jau seniai įteisino savo slapta įgytus turtus. Siūlyčiau kitais metais tiems komentatoriams atvykti į Jurbarko forumą, susėsti prie stalo ir tiesiog padiskutuoti. Visi laukiami. Nenorint verbalizuotis, galima bus dainuoti ar šokti. Žinoma, jei Jurbarko dvasia neišblės. Ir jei Giedra Radvilavičiūtė (padedama Rūtos Elijošaitytės) dar sykį pažadės mus ten pakviesti.

       Literatūra ir menas