„Jaučiuosi lyg būčiau perskaičiusi tūkstantį poezijos knygų“, – pasakė viena moteris po „Panevėžio literatūrinės žiemos“ renginių.
Brandžiausia, solidžiausia, labiausiai koncentruota, pagaliau pramušusi ledus – taip apie šią, jau devintą, literatūrinę žiemą kalbėjo čia ne pirmąkart viešintys poetai. Būrys didžiulis, margas ir gražus. Šalia klasikų: Aido Marčėno, Antano A. Jonyno, Rolando Rastausko, Vlado Braziūno, Kęstučio Navako, Gintaro Patacko, Tautvydos Marcinkevičiūtės ir kitų, – jaunieji poetai, prie kurių pavardės mėgstama prisegti žodį perspektyvus, – Aivaras Veiknys, Tomas Petrulis, Aušra Kaziliūnaitė, Vytautas Stankus, Vainius Bakas. O kur dar tie, kurių klasikais nepavadinsi, bet jų poezija tokia svari, – Agnė Žagrakalytė, Donatas Petrošius.
Šioje literatūrinėje, labiau jai tiktų apibūdinimas „poetinėje“, žiemoje, poezijos buvo klausomasi pusantros paros beveik be pertraukų. Kai vienam jaunam poetui kažkuri organizatorių pasiūlė parodyti nakvynės vietą, šis nustebo: „O kam?“ Laiką reikėjo išnaudoti maksimaliai. Poetai norėjo kuo daugiau paskaityti, gerbėjai kuo daugiau išklausyti ir visi džiaugėsi, kad šįmet nebebuvo blaškymosi po įvairias erdves, akcijų, atrakcijų, pasivažinėjimų traukinuku, o viskas buvo sukoncentruota į poeziją, kuri liejosi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos erdvėse.
Tikras poezijos vandenynas, pilnas mažesnių ir didesnių salų, kurių kiekvienoje poetai, suplaukę iš įvairių Lietuvos miestų ir net iš Briuselio, rado savo terpę. Vienoje saloje skambėjo diskusijos apie poezijos dekadansą, kitoje dailė giminiavosi su eilėmis, trečioje savo kūrybą pristatinėjo jauniausi, ketvirtoje džiazavo Rolandas Rastauskas (balsas) ir Arkadijus Gotesmanas (mušamieji).
Šioje saloje norisi apsistoti ilgiau. Tai, ką išdarinėjo Rolandas Rastauskas savo balso moduliacijomis – tikrai nepavadinsi skaitymu. Repavimas, garsų įvairovė – nuo instrumento skambesio, šnabždesių iki laukinio šūksnio. Judesys, mimika. Ir Arkadijus Gotesmanas – tikras žmogus orkestras, su galybe keisčiausių instrumentų. Abu atlikėjai buvo savotiškame transe, publika – irgi. Neveltui po to ilgai gerbėjai nepaleido abiejų atlikėjų. Ir jokio šou, jokio pigaus noro patikti publikai.
Tikras „Panevėžio literatūrinės žiemos“ atradimas buvo tarmių vakaras „Saula vidor dongos“. Čia jau džiazavo visi, kuomet į sceną veržėsi ne tik tie, kurie tarmes turi, bet ir tie, kurie išaugo ant asfalto ir galėjo pademonstruoti Šančių žargoną. Kai Gintaras Patackas, pareiškęs, kad jam širdis užvirė tarmių besiklausant, įtaigiai perskaitė kaunietišką Vestsaido istoriją apie nelaimingą meilę su slengo elementais, neištvėrė ir Aidas Marčėnas, pabaigai pažėręs „perliukų“ tik suaugusiems iš vilniečių statybininkų žargono.
Tačiau pačiame centre – vidor dongos – buvo poezijos skaitymai tarmiškai. Vieni poetai jau turėjo parašę eilių kupiškėnų, rokiškėnų ar dūnininkų dialektais, kiti bandė čia pat versti savo kūrybą iš literatūrinės kalbos į vieną ar kitą tarmę. Itin gerai sekėsi Donatui Petrošiui „Šuns vaiduoklio samurajaus kelią“ perversti į tarmę, kuria šneka bijotiškiai Šilalės rajone.
Tarmiškai ir skaityta, ir dainuota. Poetas Benediktas Januševičius nutarė verčiau ne savą poeziją tarmiškai skaityti, o Mato Slančiausko pasakas, kur jau pats siužetas sukėlė juoko pliūpsnius salėje. Panevėžietė poetė Solveiga Ska sueiliavo visą poemėlę suvalkietiškai apie savo vyrą Stasiuką, iš Marijampolės atsibeldusį į „Panevėžio literatūrinę žiemą“.
Šios tarmių salos šeimininkas Vladas Braziūnas sakė, kad ir pats anksčiau buvo mąstęs padaryti poezijos skaitymus tarmiškai Rašytojų klube, bet vis nebuvo dėl sėkmės garantuotas, todėl neskubėjo. „Panevėžys gražiai aplenkė ir parodė, kad mano nuogąstavimai be reikalo. Nuoširdžiai priėmė tą ir žmonės nuo grindinio. Tas žadina ne tik kaimietukų simpatiją tarmėms, bet ir kitų žmonių, kurie prisimena geneologiją, tėvus, senelius. Randa ir lengvo žargono salas kaip paralelę“, – sakė V.Braziūnas.
Pasak poeto, tarmės medžiaga lyginant su bendrine kalba, tai kaip molis ir porcelianas. Įdomu pažiūrėti, ką poetai yra iš to molio nulipdę.
Panevėžio literatūrinės žiemos varomoji jėga, visus devynerius metus šio poetų orkestro vyriausioji dirigentė, G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos renginių organizatorė Elvyra Pažemeckaitė įsitikinusi, kad tarmių vakarą teks išplėtoti ateinančią žiemą. Lygiai taip pat žadama išplėsti ir eiles rašančių dailininkų salą.
Žymi dailininkė Emilija Taločkienė, surengusi aibę parodų prestižinėse galerijose, tačiau poezijoje žengianti pirmus žingsnius (bent jau ilgai savo bandymų nerodžiusi), tikino kitąmet atsivešianti bardą, kuris jos eiles išdainuosiąs, ir tai jau būsiąs nebe dailės ir poezijos tandemas, bet visas trio.
Šalia didelių salų poezijos vandenyne buvo ir maža filosofijos salelė, kurioje karaliavo filosofijos profesorė Jūratė Baranova, pristačiusi pirmąkart į lietuvių kalbą išverstą literatūros kritiką Maurice Blanchot. Profesorė atrodė kaip tikra valdovė, tik ne šermuonėlių kailiais pasipuošusi, o ruda lape, kurią laimėjo praeitoje literatūrinėje žiemoje kaip literatūrinį prizą, o šįmet padovanojo lapiškų spalvų pačios nunertą šalį Elvyrai Pažemeckaitei.
Maurice Blanchot filosofiškai pažvelgė į Kafkos kūrybą, tačiau jo mintys skambėjo platesniame kontekste: „Žodžių savižudybė turi įvykti pačiuose žodžiuose“, „Literatūra – apgaulė, niekis, bet būtent iš to kyla jos išskirtinė galia“, „Lygiai taip pat ir rašytojas niekis. Rašytojas, rašydamas bando įveikti niekį“, „Tyla ir nebūtis yra literatūros esmė“.
Ne vienam atradimas buvo ir jaunieji poetai, užpylę klausytojus poezijos srautu, ir Panevėžio krašto poetai. Pastarieji parodė didžiulę kūrybos įvairovę – nuo solidžios, brandžios poezijos iki linksmų dainelių, pritariant armonika.
Panevėžio krašto poetus pristačiusi rašytoja Liuda Jonušienė sakė turinti idėją dažniau susiburti ir išklausyti savo kraštiečius, nes 9-oji žiema parodė, kad tą daryti verta – sugrįžti prie paprastų, natūralių dalykų.
Literatūrinėje žiemoje buvo ir daugiau atradimų – latvių poetę Lianą Langa pristatė Erika Drungytė (poeziją), Tautvyda Marcinkevičiūtė (biografiją). Kas norėjo, galėjo įsigyti šios originalios poetės knygą „Vienišieji“ Ir tik už šešis litus. Įdomu, kad pirmąkart į lietuvių kalbą išversti Lianos Langa eilėraščiai knygoje pateikiami ir latvių kalba.
„Jei būčiau aš naktis, tai nesikeisčiau / Į nieką, dėl nei vieno –/ Juoda tešla, pilna kaulų skeveldrų, rūgčiau ir augčiau / Rūgčiau ir augčiau tarp klavišų, stygų ir plaukų / Jūsų keistosios dvasios / Vietoj.“ (L. Langa „Holdeno naktis“)
„Panevėžio literatūrinės žiemos“ lankytojai džiaugėsi, kad bibliotekoje renginio metu daug leidyklų pristatė savo knygas, kurias galėjai nusipirkti gerokai pigiau negu knygynuose. Bibliotekos kuluaruose išrikiuotus prekystalius jie vadino mini knygų muge.
Bene nuobodžiausia įvairių konkursų, festivalių ir etc. dalis būna laureatų apdovanojimai. Laimei literatūrinėje žiemoje to pavyko išvengti, nes net ir oficiali ceremonija nestokojo šmaikštumo. Buvo čia tokių neįprastų nominacijų. Literatūrinė skrybėlė neatrado tinkamos galvos, Riterio rožę išsivežė poetas Antanas A. Jonynas, išvykęs iš renginio anksčiau, o Agnė Žagrakalytė apdovanojo „Ašmenų“ prizu aštriausią poetą Aidą Marčėną, kad neatšiptų. Dabar šis galės dovanotu peiliu ne tik popierių ketvirčiuoti, bet ir dosniai poezijos riekes raikyti.
Pati A. Žagrakalytė buvo apdovanota viena svarbiausių „Panevėžio literatūrinės žiemos“ premijų – poetės Elenos Mezginaitės stipendija už knygą „Visa tiesa apie Alisą Meler“. Kartu poetė buvo apdovanota ir Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko palaiminimu.
„Čia taip gražu, taip gerai ir reikia čia važiuoti. Tas vyskupo palaiminimas – tai tokia dovana, kokios nė neįsivaizdavau. Daugiau nieko nereikia“, – sakė Agnė, į Panevėžio literatūrinę žiemą atvykusi iš Briuselio.
Pati autorė savo kūrybą vadina net ne poezija, o stebuklų šalies signalizacija. Tuo tarpu Kęstutis Navakas laureatę pristatydamas, tikino, kad Agnė nebijo nei skaitytojų, nei savo tekstų, rašo tai, kas šauna į jos stilingą galvą.
Svariausias apdovanojimas – Julijono Lindės-Dobilo premija buvo paskirta poezijos klasikui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Jonui Strielkūnui, kuris, pasak Valentino Sventicko, vienas iš pačių didžiausių lietuvių lyrikų. Premija skirta už poezijos rinktinės „Lyrika“ dvitomį.
Laureatą, negalėjusį į Panevėžį atvykti, pristatydamas poetas Vladas Braziūnas pasakė įspūdingą kalbą, kurioje su sveiku humoru prašuoliavo J. Strielkūno biografiją, pacitavo jau sparnuotais tapusį jo posakį: „Ne mūsų reikalas“ ir patikino, kad ne vienas dabar norėtų stoti į poeto partiją – orių, nekonjunktūriškų žmonių partiją.
„Jonas Strielkūnas yra klasikas. Jonas Strielkūnas jau buvo klasikas ir tada, kai gražiausioje savo jaunystėj dirbo Panevėžio naftos bazėje. Kad žmogus turi klasiko genų, išryškėja negreit. Talento nepaspartinsi. Kaip nepaspartinsi miežio grūdo, virstančio į alų. Stiprus ir sveikas išėjo Jono Strielkūno poezijos alus, tikras pirmokas. Jo „amžinas aukštaitiškas graudumas“ – svaigina. Jo kartokos ironijos apynys palaiko tikrą skonį, naikina salsvo banalumo padugnes (ne šito krašto žmonėms pasakysiu, kad „padugnės“ yra nusistalbusio, išsivadėjusio alaus nuosėdos). Joną Strielkūną geria pasaulis ir parapija, Lietuva ir Panevėžys. Gerdami giria“, – kalbėjo V. Braziūnas.
Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, pats literatūrą studijavęs, tvirtino, kad kūrėjai talentą gauną iš Dievo. J. Lindės-Dobilo premijos laureatui J. Strielkūnui vyskupas perdavė padėką-palaiminimą, jaunuosius poetus apdovanojo knygomis, o pats dalyvavo ne tik oficialioje apdovanojimų ceremonijoje, bet ir ilgai užsitęsusiose diskusijose, nes rado daug bendros kalbos su savo kraštiečiu V. Braziūnu.
Poezijos festivalyje literatūrinėmis jaunojo poeto nominacijomis buvo apdovanoti ir patys jauniausieji – Agnė Vaičeliūnaitė iš Pasvalio P. Vileišio gimnazijos, Jonas Petkevičius iš Rokiškio Juodupės gimnazijos, panevėžietė, studijuojanti filologiją Vilniaus universitete, Ingrida Virinaitė.
Apdovanojimas jaunajai Panevėžio miesto poetei Gretai Modei Ladauskaitei už knygą „Praviri langai“ buvo palydėtas tylos minute. Jauna talentinga poetė žuvo per vieną gražiausių švenčių gyvenime – abiturientų išleistuves. Jos premiją atsiėmė mama.
Įvertinta buvo ir mokytoja Berta Viederienė, kurios beveik visa klasė rašo poeziją.
Apie „Panevėžio literatūrinę žiemą“ nuomonių paklausinėjau poetų, kurie išbuvo visą festivalio laiką – pusantros paros ir ne tik savo poeziją skaitė, bet kai kurie ir tam tikroms saloms vadovavo.
Erika Drungytė: „Labai intensyvus renginys, negali net atsipūsti ir tai labai gerai. Pamatai įvairius niuansus, ir jau žinomus, savus, poetus išgirsti, ir nepažįstamus. Tarmės išvis nepaprasta. Toks kultūros srautas į Panevėžį. Nustebino labai graži biblioteka, šiltas priėmimas. Panevėžio literatūrinė žiema panaši į ankstyvuosius Druskininkų rudenius, tokia sava, per daug neišsiplėtusi. Šie metai – lūžio metai Panevėžyje, buvo pralaužti ledai – suvažiavo daug poetų iš visos Lietuvos, suvažiavo pusė Kauno, visi šurmuliuoja, poeziją skaito. Nemunas ant Nevėžio liejas laisvai.“
Vladas Braziūnas: „Jau turintis savo veidą – jaukų, gražų, priimtiną – poezijos festivalis, labai derantis greta rimtų literatūros festivalių, kiek yra tekę matyti Lietuvoje ir užsieniuose. Jis jau susiklostė – savitas, su niekuo nesumaišomas, turintis savus elementus. Kiekvienas iš šios puokštės pasirenka pagal galimybes, skonį.“
Aivaras Veiknys: „Džiaugiuosi tokiais renginiais Druskininkuose, Vilniuje, Panevėžyje. Yra galimybė ne tik parodyti, ką esi sukūręs, bet ir pabendrauti, pakalbėti su kitais poetais. Įdomus kartų bendravimas, nes susirenka ir pripažinti poetai, ir jauni. Bent Lietuvoj poezija yra gyva. A. Marčėnas yra rašęs: „Vargas, jei kalba numirs anksčiau negu valstybė“. Tas mums negresia. Lietuviai myli savo žodį. „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“ pirmąkart buvau pernai – padarė didelį įspūdį, šįmet važiavau su malonumu ir nenusivyliau tiek organizaciniu požiūriu, tiek poezijos. Pasistengė Elvyra (Pažemeckaitė, – red.) iš dūšios.“
Donatas Petrošius: „Susitinki pažįstamus, kurių mėnesius nematęs. Viskas puiku. Poezijos skaitymas tarmiškai galėtų visuose festivaliuose būti. Sunkiausia poeziją skaityti ir jos klausyti rytą – po 2–3 valandas miegoję, mažiau temperamentingi.“
Benediktas Januševičius: „Susikoncentravęs, išsikristalizavęs poezijos renginys, primenąs Druskininkų rudenį, koks jis buvo prieš 10–15 metų. Renginių gausa, įvairus autorių diapazonas, nuo pačių jauniausių, kiekvienas čia gali palikti dalelę savęs.“
G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka per „Panevėžio literatūrinę žiemą“ priminė poezijos vandenyną su srovėmis, salomis ir povandeniniais rifais. Visą šią karalystę tvarkė didžiulis darbuotojų būrys, o bibliotekos direktorė Rima Maselytė spėjo visur. Čia teikė premijas jauniesiems poetams, čia klausėsi poezijos ir muzikos improvizacijų, čia jau apžiūrinėjo knygomis prekiaujančių leidyklų stendus.
Žinoma, pirmu smuiku grojo nepakartojama šio renginio sumanytoja ir organizatorė Elvyra Pažemeckaitė, kuri per visą festivalį buvo tikras energijos kamuolys. Jei kas būtų nufilmavęs jos veido išraiškas, gestus, padrąsinančius šūksnius – jau tai būtų itin spalvingas ir emocingas literatūrinės žiemos dienoraštis.
Vos pasibaigus renginiui jo organizatorė jau gyvena ateinančia Panevėžio literatūrine žiema, jubiliejine, dešimtąja.
„Mes gilinsime tarmių skaitymus, taip pat ir poetų dailininkų skaitymus. Labai norėtųsi, kad įsijungtų kino žanras ir teatro pantomima“, – ateities planus žėrė Elvyra.
Ateinanti žiema bus skirta poezijos klasikui Henrikui Radauskui, kurio bus minimos 100-osios gimimo metinės.
„Brandūs poetai grįžta prie klasikinių vertybių išpažinimo. Turime nusilenkti Henrikui Radauskui. Poetai turėtų skaityti jo eiles. Nepamiršta klasika ir galimybė ją skaitant įvertinti savąją poeziją. Jei Panevėžys tampa respublikinio poezijos festivalio vieta, tai mes, vietiniai poetai, irgi turėsime pasitempti. Reikia, kad jėgos būtų adekvačios“, – svarstė E. Pažemeckaitė.
V. Braziūnas bene geriausiai įvertino panevėžiečių festivalį trumpai ir aiškiai, pareiškęs, kad kartais poezijos renginiuose pasigaili sugaišto laiko, o Panevėžyje nebuvo gaila nė vienos minutės.
Bernardinai.lt
2009-12-23